Aktualu

Dėl Miškų įstatymo pakeitimo įstatymo

21.11.18

Asociacijos kreipimasis į LR Seimo Kaimo reikalų komitetą dėl LR Miškų įstatymo pataisų. Analogiškas kreipimasis pateiktas ir LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariams.

Naujas vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašas

14.11.18

LR aplinkos ministerija parengė papildomą, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, skirtą pateikti Europos Komisijai. Pagal šį sąrašą, nederintą su miškų savininkais ir valdytoju, būtų steigiamos naujos saugomos teritorijos.

Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, galima pamatyti čia:

Apie miškų (ne)naudojimą ir totalinį melą

07.11.18

Ankščiau Labanoro kraštas garsėjo gražia gamta, Labanoro dūda ir stipria samane. Dabar garsėja respublikinio masto miškų gelbėjimo epopėja. Jos pradžioje žiūrint iš toliau atrodė, kad tai lokalinis incidentas, atsiradęs dėl to, kad koks nors valstybinis miškininkas ar privataus miško savininkas  pažeidė ką nors iš  gausių miško naudojimo  kanonų ir tai neprasprūdo pro budrias miškų mylėtojų akis.  Atrodė, kad kaltininkai bus nubausti, įvestas dar koks nors griežtas draudimas, mylėtojai atšvęs eilinę pergalę ir toliau gyvensime iki kito karto.  Pasirodo, kad žiauriai suklydau: Į miškų gynėjų gretas, įsijungus didžiulę patirtį turintiems visokių šurmulių organizatoriams ir atskiriems žiniasklaidos bosams, buvo pradėtas naujas respublikinio masto šurmulys, naudojant tokius lozungus ir tiek dezinformacijos, kad net didieji propagandos klasikai iš raudonojo ir rudojo laikmečių ponas Gėbelsas ir draugas Suslovas liktų savo pasekėjų darbu visai patenkinti.  Gerbiamas aplinkos ministras Kęstutis Navickas bandė dar dirbti senais metodais: pasiuntė ieškoti pažeidėjų profesionalius savo seklius, bet ir jie nieko nerado.

Pasirodo, ne dėl to, kad valdiški sekliai  nemokėjo ieškoti, o dėl to, kad, kaip reziumavo į Labanoro girią susirinkusi „visuomenė“, dabartinis Lietuvos Miškų įstatymas ir visa miškų naudojimo tvarka  yra nusikalstami dalykai,  kad ir valstybiniai miškininkai ir privačių miškų savininkai yra miškų naikintojai, o planiniai miško kirtimai yra ne kas kita, kaip „ekologinis banditizmas“. Negana to, –  kas pas mus pagal Miškų įstatymą vadinama mišku tai ne joks miškas, nes tikru mišku reikia vadinti tik sengires. Nėra ir jokio miškų naudojimo mokslo nei mokslininkų, nes tikrieji  mokslininkai yra tik ekologai. Dabartinis ministras irgi tuščia vieta. Jį reikia pakeisti vieninteliu tikru miško reikalų žinovu tūlu Andriejumi  Gaidamavičiumi…

Pasidarė gėda dėl savo naivumo. Guodė nebent tai, kad atsirado ir dar vienas kitas naivuolis  miškininkas, bandęs diskutuoti  su šurmulio organizatoriais civilizuotų žmonių kalba. Betgi būsimasis Lietuvos Aplinkos ministras, pasitelkęs savitą retoriką, juos sumalė į miltus. Štai keletas perlų iš to nepralenkiamo minties galiūno ir fantazavimo maestro atsakymų  miškininkui Aidui Pivoriūnui.

Būsimas ministras teigia: „Atmetus kirtavietes Lietuvos miškingumas būtų ne 33 proc. o toks, koks buvo kaip ir po II pasaulinio karo – tik 20 proc., kuomet kirtavietės nebuvo laikomos mišku“.

Trumpam sugrįžtant į dalykinę kalbą,  turime pastebėti, kad visą laiką Lietuvoje kirtavietės buvo vadinamos kirtavietėmis, o nuo tada kai miškai pradėti inventorizuoti, t. y. kai kur jau  prieš 200, kai kur prieš 150 metų yra žinomas ir tų kirtaviečių kiekis bei dinamika. Lietuvoje dabar yra 2, 058 mln. ha  medynų  ir  78 025 ha dar neapaugusių medynais, bet miško auginimui skirtų žemių ir tame tarpe 50 705 ha kirtaviečių.

Pagal priimtą Europoje praktiką  miškingumas skaičiuojamas miško auginimui skirtos žemės plotą dalinant iš šalies ploto. Taip gauname 33,5 proc. oficialų šalies miškingumą. Man asmeniškai atrodo, kad čia nėra absoliučiai teisingas principas. Miškingumą teisingiau būtų nustatyti esamą medynų plotą, (bet ne visą miško auginimui skirtos žemės plotą)  padalinant iš šalies sausumos teritorijos. Tokiu atveju mūsų valstybės miškingumas  gautųsi truputį mažesnis  – 32, 9 proc. Dar mažesnį miškingumą gautume medynų plotą dalinant iš visos šalies teritorijos – 31,5 proc. Bet tai irgi neteisinga, nes vandenyje miškas neauga ir vandenų miškingumo negali būti. Kitokių miškingumo skaičiavimo variantų ir nėra.

Oficialiai pas mus priimta europinė metodika, kuri duoda kiek didesnį rezultatą, bet su ja reikia skaitytis, nes kitaip prarastume palyginimo galimybes tarp atskirų šalių. Kiekvienas specialistas nesunkiai gali visus miškingumo rodiklius pasitikslinti. Tą galėtų padaryti ir A. Gaidamavičius. Bet  jis norėdamas  įtikinti visuomenę apie tragišką esamą padėtį, be jokių duomenų teigia, kad dabar toks pats miškingumas, koks buvo po II pasaulinio karo.  Baisu. O iš tikrųjų pokaryje valstybinių  miško žemių pagal 1948 m atliktą apskaitą buvo 1,154 mil. ha, tame tarpe apaugusių medynais 983,1 tūkst. ha, neapaugusių medynais – 170,9 tūkst.  ha, o tame tarpe kirtaviečių 79,4 tūkst ha.

Žemės ūkio įmonėms ir kitiems naudotojams priklausantys miškai  inventorizuoti tik 1956 – 1958 m. Jų rasta 471,8 tūkst ha, tame tarpe  69,8 tūkst. ha neapaugusios mišku žemės, iš kurios  56 tūkst. ha buvo kirtavietės (dar tisliau: naujos plynos kirtavietės, iš senų kirtaviečių susiformavę aikštės, ir iš atrankinių kirtimų atsiradę retmės).

Atlikus aritmetinius veiksmus gauname, kad pokaryje skaičiuojant su mišku apaugusiomis ir miško auginimui skirtomis žemėmis gautume 24,9 proc. miškingumą, skaičiuojant vien pagal medynų plotą, gautume 21,2 proc. miškingumą, o dalindami iš sausumos ploto, kas mūsų galva yra teisingiausia, gautume 22,1 proc. Taigi, kaip belygintume, dabar kirtaviečių turime 2,7 karto mažiau, medynų turime 672 952 ha daugiau, o šalies miškingumas yra padidėjęs  beveik trečdaliu.  Tai kam gi būsimam ministrui taip nežmoniškai meluoti?

Kitas A. Gaidamavičius teiginys:  „Anksčiau miškai buvo kertami 10 kartų mažesnėmis apimtimis, o plyni kirtimai sudarė tik 30 proc.“

Kadangi ponas nenurodo, kada tas „anksčiau“  buvo – ar prieš dešimt metų, ar  sovietmečiu, ar tarpukaryje ar didžiosios kunigaikštystės laikais, teko pačiam pasiieškoti tų mažiausių kirtimų metų. Pasirodo, kad taip buvo gūdžiame sovietmečio septintajame dešimtmetyje, kai valstybiniuose miškuose net 5 metus kirsta mažiau kaip po 2 mil. mmedienos, o sudėjus visą kolūkių, kitų ūkių, karinių girininkijų bei miestų miškuose iškirstą medieną, susidarytų vidutiniškai  per vienerius metus apie 2.4 mil. m3 iškeramos medienos. Dabar pagal paskutinių trijų metų vidurkį sudėjus valstybinį ir privatų sektorius, gauname 7,1 mil. m3  iškertamos medienos. Tai reiškia , kad palyginus su pačia mažiausia per visą Lietuvos  istoriją kirtimų apimtimi,  dabar kertama ne 10 kartų, bet 3 kartus daugiau.  Suprantu, kad būsimam ministrui visai nebūtina mokėt be klaidų suskaičiuot iki 10. Jis turės armiją pavaldinių, kuri jam viską suskaičiuos taip kaip reikia…

Tačiau ta proga norėčiau pasidžiaugti, kad ačiu ne tik ponui Dievui, bet ir visiems valstybiniams miškininkams ir privačių miškų savininkams, kad dabartinis mūsų miškų ūkis, skaičiuojant pagal produkcijos kiekį, yra apie tris kartus efektyvesnis nei buvo sovietmečiu.  Ir svarbiausia – ne vien ekonomika galime džiaugtis. Kartu išplėtotos ekologinės ir socialinės miškų funkcijos: sovietmečiu turėjome apie 230 valstybės įsteigtų saugomų teritorijų, o dabar jų priskaičiuojama 1 474 vnt, t.y. turime 8,3 kartus daugiau ir daugelis jų su daug griežtesniu režimu, nes tada tebuvo du rezervatai ir vienas nacionalinis parkas. O dabar turime 6 rezervatus, 5 nac. parkus ir 30 regioninių parkų. Be to prikepta nemažai dar visokių saugomų teritorijų, zonų bei objektų atskirose žinybose bei savivaldybėse.

Net 32, 6 proc. Lietuvos miškų patenka į valstybės įsteigtas saugomas teritorijas. Net  285,8 tūkst ha miškų (visi I ir II gr miškai) Lietuvoje yra auginami iki gamtinės  brandos. Taigi sengirių plotai su kiekvienais praeinančiais metais vis daugės ir ilgainiui pasieks maždaug 13 proc. O ponas Gaidamavičius veržiasi į atviras duris tvirtindamas, kad jam reikia 10 procentų sengirių. Tam jau senokai paskirta didesnis plotas, bet suprantama, negalime priverst medžius senti greičiau, kad jau šiandien turėtume norimą sengirių kiekį. Nepamiršti dabar ir socialiniai reikalai. Jeigu sovietmečiu per visą Lietuvą tebuvo keliasdešimt, ar geriausiu atveju kokia šimtinė miškuose įrengtų poilsio aikštelių, tai dabar be specialiai įrengtų miško parkų ir rekreacinių miškų visuose kituose, tame tarpe ir ūkiniuose miškuose turime daugybę rekreacinių objektų. Pavyzdžiui, pėsčiųjų ir dviračių takų vien saugomose teritorijose priskaičiuota 3246,2 km., o laikino poilsiavimo ir apžvalgos vietų įrengta 762 vnt. O kur dar tokie objektai ūkiniuose miškuose.  Bet kam aš čia bandau aiškinti? Tie, kas visa tai sukūrė puikiai tą žino, o tie, kurie nieko nedarė ir  naudojasi kitų kūrybos vaisiais vietoj atsidėkojimo dirbusius išvadina banditais…

Tiesa, dar reik civilizuota kalba aptarti ir plynų – neplynų kirtimų klausimą. Istoriškai  Lietuvoje plynųjų kirtimų visai nebuvo ilgus šimtmečius, išskyrus tuos atvejus, kai miškus plynai nukirsdavo, degindavo ir paversdavo žemės ūkio naudmenomis. Plynieji kirtimai kaip miškininkavimo forma pas mus įdiegti tik XIX a,, kaip pažangesnė iš vakarų atėjusi naujovė, padedanti kovoti ir su piktnaudžiavimais bei korupcija. Iki tol net ir tada, kai XV a. mediena pradėta eksportuoti į užsienį, visa ruoša vykdavo pasirinktinių kirtimų principu, kirtėjams miškuose išsirenkant pagal rūšis ir parametrus tinkamus medžius. Dėl to prasidėjo atbulinė selekcija, kai kurių struktūrinių rodiklių blogėjimas bei išteklių ploto vienete mažėjimas.

Plynieji kirtimai visuotinai naudoti ir tarpukario Lietuvoje, kai skrupulingai buvo kovojama su visokiais piktnaudžiavimais. Visi kirtimai turi savų negatyvių aspektų, nes miško kirtimas tai ne promenada po Labanoro girią. Kirsdami neretai ką nors pažeidžiame, bet reikia sieki galimai mažesnių pažeidimų. Tad galiausiai pasaulyje yra naudojami ir vieni ir kiti kirtimų būdai, juos  tobulinant ir grindžiant daugeliu miškininkavimo kriterijų, o ne emociniais sentimentais.

Bendra tendencija ta, kad įvairūs atrankiniai kirtimai geriau tinka kalnų miškuose, kaip geriau apsaugantys dirvas nuo erozijos  ir atogrąžų džiunglėse, kur dėl labai didelės medžių rūšinės įvairovės ir labai skirtingų jų kirtimo amžių racionalūs plyni kirtimai tiesiog neįmanomi. Tuo tarpu viduriniųjų ir šiauresnių klimatinių zonų miškuose, plynieji kirtimai su labai įvairiais kirtimų plotų, jų formų, biržių šliejimo laiko ir kitokiais apribojimais bei reglamentais visai neblogai pasiteisina. Be to kartu su jais galima tikslesnė medienos apskaita, lengvai diegiami šiuolaikiniai miškų selekcijos bei genetikos pasiekimai.

Beatodairiškai švaistydamasis dezinformacija A. Gaidamavičius netyčia prasitarė apie tai, ko kaip patyręs demagogas geriau būtų nepasakęs: „Labanoro girioje labai dažnai IV gr. (ūkiniai miškai) savo gamtine verte nė kiek nesiskiria nuo draustinių ir rezervatų miškų. Tą patvirtina Aplinkos ministerijos finansuotas projektas, kuris kainavo 11 mln. Lt“. Ir tai teigia tas pat žmogus, kuris ką tik sakė, kad ūkininkavimas miške yra blogis, o jauno miško net negalima vadinti mišku.

Suprantu, kad jeigu kas nors švaistosi milijonais, tai kodėl jų nepasiimti. Juolab, kad darbo čia tik katino ašaros. Ne tik Labanoro girioje bet visuose ūkiniuose miškuose yra daugybė gamtinių vertybių, apie ką žino kiekvienas miške dirbantis specialistas ir negavęs tų 11 milijonų. Netgi ne miškininkas, bet eilinis išprusęs, savo krašto gamta bei istorija bent kiek besidomintis žmogus taip pat žino, kad  dauguma Lietuvos saugomų teritorijų  įkurtos ne debesyse, o ūkiniuose miškuose. Šie miškai  nuo valstybės atsiradimo laikų buvo šimtmečius kertami, jų mediena vartota visokiausioms žmonių buitinėms, kultūrinėms, sakralinėms, ūkinėms reikmėms, nuo XV a. mediena  pradėta eksportuoti į užsienį, vėliau pradėta naudoti savo pramonės kūrimui bei vystymui.

Naudojant miškus pasikeitė daugelis miško kartų. Nežiūrint to tie ūkiniai miškai išsaugojo ir toliau sėkmingai saugo ir saugos ateityje  ekologines, socialines ir ekonomines funkcijas. Juolab, kad visame civilizuotame pasaulyje pasisakoma už subalansuotą miškų ūkio plėtrą ir ekonominių, ekologinių ir socialinių funkcijų tvarumą, o ne už kokios nors vienos, pavyzdžiui ekologinės funkcijos iškėlimą, o ūkinės sunaikinimą. Norint normaliai gyventi, gamybą reikia ekologizuoti, bet ne ją naikinti.

Mielas kolega ne tik aš, bet dauguma miškininkų be jokių milijonų, tik kaip mišką mėgstantys,  miškų ūkį  bei savo profesiją gerbiantys žmonės, gali ūkiniuose miškuose parodyti daugybę visokių kertinių miško buveinių, retų augalų, paukščių, kitų gyvūnų, gamtos ir kultūros paveldo objektų. Argi verta išduoti savo profesiją ir žmogiškąjį orumą tik už tuos Jūsų minimus milijonus?

Tai ne retorinis klausimas. Kaip ir pamąstymai, kas už visos labanorinės kompanijos stovi ir kokie jos tikrieji tikslai. Gerb. Karolis Žukauskas savo straipsnyje „Kas tampo miškų kirtimo istorijos virvutes“ labai motyvuotai pateikė ir įvardijo ugnelės kurstytojus. Tad nesikartosiu. O viena iš tų vaidilučių ponia Monika Peldavičiūtė marširuodama po Labanoro girią ir bandydama įtikinti, kad šios girios likęs tik trečdalis, o du trečdaliai sunaikinti, pirštu rodė į kaltininkus – privačių miškų savininkus  ir valstybinius miškininkus, kartu išrėkdama, kad „tikrieji savininkai yra visuomenė“. Tik trūko pridurti, kad visus miškų savininkus, kurių dabar yra 250,1 tūkst. žmonių, o su šeimos nariais netoli milijono, reikia išbuožinti, atimant miškus, valstybę sunaikinti ir visus miškus atiduoti tai A. Gaidamavičiaus vedamai “visuomenei“. Tada tai jau suklestėsime…. Lieka tiki neaišku, kaip toliau funkcionuos lengvų milijonų mylėtojų unija su Lietuvos „liaudies gynimo“ profesionalais.

Žinau, kad į šuns dienas išdedamiems miškininkams ir privačių miškų savininkams, klausantis visų tų nesąmonių, sunku susitvardyti, bet reikia stengtis ir bent tol,  kol nepradės į mus šaudyti, tikėti, kad viskas praeis. Įkyriausiems  revoliucionieriams galima pasiūlyti pasitaisyti sveikatą, jei ne pas gydytojus, tai bent kokioje nors pakelės karčiamoje. Taip pat supraskime, kad nuo gamtos nutolusius ir apie miškus neturinčius žinių žmones piktavaliams nesunku, naudojant įžūlų melą,  suklaidinti ir padaryti ta labanoriška visuomene. Tad už šiuos nelaimėlius galima ir pasimelsti, ir pabandyt juos bent kiek apšviesti.

Sunkiau su profesionaliais troliais ir Lietuvos „liaudies gynėjais“, kurių šventas tikslas – bloginti žmonių gyvenimą, visiškai sukompromituoti Lietuvos valdžią ir dabartinę santvarką. Tai turi rūpėti mūsų valstybinėms institucijoms. Blogiausia, ką dabar gali padaryti Aplinkos ministras, tai nepasitikėti  savais valstybiniais miškininkais, bei miškų savininkais ir imt pildyti tos „labanoriškos visuomenės“ reikalavimus.

Algirdas Antanas Brukas, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos garbės narys

Dar vienas Aplinkos ministerijos žingsnis link nepamatuotų draudimų valstybės

31.10.18

Aplinkos ministerija paskelbė įvedanti naujus apribojimus ūkinei veiklai valstybiniuose miškuose nuo lapkričio 1 d. Taipogi pranešė, kad juos planuoja nuo 2019 metų perkelti į Miškų įstatymą bei taikyti ir privatiems miškų savininkams.

Vertiname tokius sprendimus kaip valdančiųjų blaškymąsi ir dar vieną žingsnį link draudimų valstybės, neįsigilinus į pasekmes. Kiekvienas sprendimas turi savo kainą. Net jei šie siūlomi suvaržymai būtų taikomi tik valstybiniuose miškuose, jie yra nelogiški tvaraus ūkininkavimo ir valstybės interesų požiūriu. Sprendimai paskelbti skubotai, be jokio jų poveikio masto bei ekonominių ir gamtosauginių pasekmių įvertinimo.

Aplinkos ministerijos bandymas pataikauti grupelei viešojoje erdvėje emocingą triukšmą keliančių „medžių gynėjų“ bei už jų stovintiems irgi nesuveikė, nes pastarieji iškart puolė reikalauti dar radikalesnių draudimų ūkinei veiklai visuose miškuose. Kol nebus pakeistas Lietuvos respublikos miškų įstatymas ir po to seksiantys poįstatyminių teisės aktų pakeitimai, Aplinkos ministerijos pristatyti siektini kirtimų apribojimai galios grynai laisvanoriškumo principu. Jei bus svarstoma kaip uždėti naujus ribojimus privatiems miškams, tuomet iš anksto savininkams turi būti nustatytas kompensavimo arba išpirkimo mechanizmas.

Pavyzdžiui, valstybė išperka už rinkos kainą ir tuomet (ne) ūkininkauja, kaip tinkama. Skaičiuojama, kad tik tiesiogiai negautos pajamos dėl kirtimų uždraudimo miškuose siektų mažiausiai 50 mln. eurų. O jei dar pridėtume būtinas išmokėti kompensacijas ir lėšas norimų nenaudoti miškų išpirkimui, sumas jau skaičiuotume šimtais milijonų. Prisiminkime, kaip Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis Seimo nariams kalbėjo, kad jei būtų uždrausti pagrindiniai kirtimai saugomose teritorijose, šalies ekonomikai tai reikštų apie 1,5 mlrd. eurų. praradimus. Ar keliamų gamtotvarkinių tikslų miškuose negalima siekti racionalesniais būdais? Akivaizdu, kad galima.

Jei kalbėtume apie VĮ Valstybinė miškų urėdija (VMU), Aplinkos ministerija savo tikslus gali pasiekti paprasčiausiai įpareigodama pavaldžią valstybinę įstaigą atitinkamai ūkininkauti. VMU ir dabar gali savanoriškai sustabdyti visus kirtimus. Klausimas kitas – kaip tada VMU pasiekti po urėdijų reformos keliamus ekonominio efektyvumo tikslus, išsilaikyti ir iš ko finansuoti visas priskirtąsias viešąsias funkcijas?

Darnus vystymąsis apima tris dedamąsias: ekonominę, aplinkosauginę ir socialinę. Ir visos trys turi būti vienodai reikšmingos, neperlenkiant vienos kurios tai naudai. Todėl kuomet už darnų vystymą atsakinga Aplinkos ministerija išaukština aplinkosaugą, visiškai pamiršdama socialinę bei ekonominę puses- tokie sprendimai negali būti tvarūs. Nes kokie kilnūs ketinimai bebūtų, reikia lėšų išlaikyti infrastruktūrą bei sudaryti galimybę užsidirbti žmonėms. ES paramos pinigėlių upelis senka, greitai liks tik menki lašai. Vis garsiau kalbama apie naujai atsėlinančią pasaulinę ekonomikos krizę. Iš ko išlaikysime visą tą valstybėje vis naujus draudimus inicijuojančiųjų antstatą?

Labai liūdna, kad nepaprastai svarbūs sprendimai, numatomi taikyti gana reikšmingaiLietuvos ūkio šakai – miškininkystei, paveiksiantys dešimtis tūkstančių vienaip ar kitaip su šia ūkio šaka susijusių profesionaliai dirbančių žmonių ateitį, tradiciškai sprendžiami skubos tvarka, pasiduodant viešoje erdvėje keliamo skandalo spaudimui. Iš problemos nagrinėjimo skubos aišku, kad darbo grupė tikrai negalėjo tinkamai įvertinti visų rimtesnių ekonominių pasekmių, kurias sukeltų jų siūlymų įgyvendinimas. Neįžvelgiame rimtos analizės, kaip tai paveiks ekologiją. Pavyzdžiui, kodėl miškuose svarbūs tik paukščiai (kita vertus net ir jiems kuo bus geriau jei net iki rugpjūčio (juk jaunikliai paprastaai iš lizdų išskrenda daug anksčiau], miškas nebus kertamas, o po to toje vietoje miško neliks?).

Mūsų turimomis žiniomis, kirtimų apribojimus nagrinėjusi darbo grupė taipogi atkreipė Aplinkos ministro Kęstučio Navicko dėmesį, kad būtina supažindinti visuomenę su tikėtinais Lietuvos miškų rūšinės sudėties pokyčiais, kurie įvyks ilguoju laikotarpiu dėl plynųjų miško kirtimų pakeitimo neplynaisiais kirtimais, t. y. kad tikėtinas šviesamėgių medžių rūšių (pušynų, ąžuolynų) dalies sumažėjimas, o ūksminių medžių rūšių (eglynų, liepynų) dalies padidėjimas.

Taigi, žiūrint rimtai ir plačiau, akivaizdu, kaip pro visus plyšius pradeda sunktis pasekmės nesubalansuotos aplinkosaugos politikos, paskubomis vienu ypu įsteigtų didelio kiekio saugomų teritorijų, kuomet jos buvo braižomos geografiškai, pagal tai, kam kas yra gražiau, bet dažnai ne ten, kur išties buvo (ir yra) sutelktos gyvybingos saugomos vertybės. Visuomenė netgi nemato viso masto – kiek išties saugomų teritorijų jau turime, nes toli gražu ne visos, o tik „svarbiausios“ iš jų matomos viešai prieinamoje statistikoje.

Tad ir gauname paradoksalią situaciją, kad kurdami saugomas teritorijas ekokratai „užbraižė“ daugybę ūkinių miškų, o ne parkuose esančiuose ūkiniuose miškuose, kur, kaip paaiškėja, yra daug buveinių apsaugai svarbių teritorijų ir saugomų rūšių. Be to, steigiant gausybę įvairiausių saugomų teritorijų jau „įsisavinta“ šimtais milijonų skaičiuojamos ES paramos bei biudžeto lėšos, prikurta šimtuose teisės aktų surašytų įvairiausių suvaržymų ir apribojimų, kurių nemaža dalis vargu ar iš viso reikalinga saugomoms vertybėms išsaugoti.

Taigi, norint nuosekliai „išrišti“ ūkininkavimo miškuose reglamentavimo klausimus, pirmiausiai reikia priimti sprendimus dėl saugomų teritorijų reformos. Tikrai ne visur, kur jos „užbraižytos“ įvairiais subtiliais pavadinimais, tiek ir tokių teritorijų bei su jomis atsirandančio reglamentavimo reikia. O tam reikia laiko, noro, stiprios politinės valios ir kompetencijos bei gebėjimų susitarti. Bet svarbiausiai – reikia pilnos ir suprantamai pateikiamos informacijos visuomenei apie sprendimų galimą poveikį, apie pasekmes, kad viešąja nuomone nebūtų manipuliuojama.

Dr. Algis Gaižutis, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas

Susisiekite, rašykite mums!

Tapkite asociacijos nariu!

Atnaujinkite narystę!

Praneškite apie pažeidimą!