Aktualu

Sako viena, daro kita

19.09.19

Kuomet prieš beveik prieš tris metus vienoje konferencijoje, apžvelgdamas politinių partijų ir atskirų politikų požiūrį į miškus pasakiau, kad iš valstiečių-taip-vadinamų-žaliųjų, po tik įvykusių rinkimų visiems dirbantiems miškuose ateis tamsūs laikai, salėje nuvilnijo nuostabos atodūsis – kaip čia taip, negali būti, juk balsuota už juos. Juk valstietis, prie žemės“, kas kad į žmogų tik panašus? Jie juk supras miškininkus. Va, žiūrėk, net gimtosios Alma Mater dėstytojas, kas kad agronomas, profesorius, antru žmogum valstybėj padarytas! Viskas bus čiki.

Prieš rinkimus duotame interviu valstiečių vadovas sakė: „Tikriausiai niekas nepaneigs to fakto, kad geriausiai mišku gali pasirūpinti atitinkamos srities profesionalai – miškininkai, nesvarbu ar jie dirbtų valstybinėje miškų žinyboje ar privačioje struktūroje. Todėl tam, kad išlaikyti gerą miškų būklę ir kad Lietuvos miškai atliktų daugiafunkcinį savo vaidmenį, LVŽS siekia, kad miško valdos stambėtų iki tokio lygio, kad būtų įmanoma vystyti darnią miškininkystę“.

Kaip šios vizijos pavirto kūnu, matosi ir be akinių – į valstybinės miškų įmonės skelbiamus konkursus nerandama specialistų, esami palieka įmonę, specialistai bėga iš Aplinkos ir žemės ūkio ministerijų ir joms pavaldžių įstaigų, o miško valdų stambinimo idėja pavirto į nustatytus ribojimus, kurių nėra jokioje kitoje šalyje. Ribojimus įvedė tautos išrinktieji, iki pamėlynavimo, putojęsi, kad miškams, girdi, ribojimai yra būtini, nes tokie puikiai veikia žemės ūkyje.

Žiūrim, ką pašnekovas kalbėjo apie miškų lyginimą su žemės ūkiu „Privačiam miškų ūkiui palyginimas su žemės ūkiu nelabai tinka, nes miškas, skirtingai nei dirbamas laukas, atlieka ne vieną, o keletą svarbių funkcijų, bet tik už vieną funkciją (aprūpinimas mediena) savininkas gauna realią naudą. Kitomis miško funkcijomis (socialinėmis, rekreacinėmis, klimato apsaugos, ekologinėmis) naudojasi visa visuomenė, o savininkas iš to negauna jokios naudos. Todėl būtų socialiai teisinga įteisinti miško valdų deklaravimą ir išmokų išmokėjimą, kaip šiuo metu yra mokamos išmokos už žemės ūkio plotus“.

Rezultatas? Dėl vykdomos besaikės saugomų teritorijų plėtimo politikos valstybė uždėjo ne tik ribojimus miško valdų dydžiams, bet ir pačiam miško žemės naudojimui. Ir tai padarė be jokių kompensacijų. Pripažinti turim tiesiai šviesiai – įvykdyta dalinė privačių miško valdų nacionalizacija. Už valstybės finansus atsakingi pareigūnai mums rėžė tiesiai šviesiai: kokios dar kompensacijos, pinigų nėra ir nebus, mes neturim iš ko atlyginimų valstybės tarnautojas išmokėt. Ieškokit teisybės teismuose. Trenkė ragelį.

Kita priešrinkiminė vado tezė: „Principui, kurį taikė visos valdžios iki šiol, kad mišką galima dalinti kaip įvairią kompensaciją – nepritariame. Už prarastą turtą turi būti atlyginama pinigais, nes pinigai, o ne miškas tiems nukentėjusiems žmonėms yra reikalingi“.

Trečias akivaizdus pavyzdys, kai plepalai skiriasi nuo darbų, nes ne kas kitas, o dabartiniai valdantieji šį pavasarį įtvirtino miestuose turėtos žemės grąžinimą miškais. Ne pinigais. Nes jų, kaip žinia, nėra. Tad kam meluoti? Būtų rimtas vyras, pasakytų tiesiai šviesiai.

O ką kalbėjo mūsų valstietis apie socialiai neteisingo, ekonomiškai nepagrįsto, perteklinio ir taip pat neturinčio analogo pasaulyje miškų ūkio apmokestinimo atsisakymą, įvestą prieš tai buvusių parlamentarų? „Faktas tas, kad ir įvedus šį mokestį kelių būklė nepagerėjo. Sunkiasvorių miško mašinų išmaltus žvyrkelius neskuba tvarkyti ir miškų urėdijos, dėl to gauname daug skundų. Galbūt užtektų mažesnio mokesčio, skaičiuojamo ne nuo pajamų, o nuo pelno, arba jau dabar surenkamo PVM iš miškų ūkio veiklos, tačiau pirmiausia reikia sutvarkyti tų surenkamų mokesčių paskirstymą, kad mokesčiai iš miško į mišką ir sugrįžtų. Tada bus nauda būtų tiek miško savininkui, tiek visuomenei. LVŽS europarlamentaras Bronis Ropė dėl minėto mokesčio teisėtumo yra pareikalavęs raštiško atsakymo iš Europos Komisijos“.

Čia rimtai? Baikit, nemanau. Jau vien įsivaizduoti, kaip europarlamentaras kažko reikalauja iš Europos Komisijos – užduotis neįveikiama. Ursulai turbūt lengviau buvo septynis kartus tapti Mama, nei atsakyti į Bronio raštišką pareikalavimą. O kol vyksta atsakymo į pareikalavimą paieškos, vietos žemvaldžiai parlamente kurpia įstatymo pataisas, kurios ne tik, kad nepanaikina apyvartos mokesčio, bet uždeda ir dar vieną nerišliai suręstą dar vieną mokestį – visos miško žemės apmokestinimą.

Ženkim arčiau žemės, ten valstietis vadovas prikalbėjo, maža ką, ne viską išmano vadovai, o ir neturi visko išmanyti. Imkim ir pažiūrėkim, ką rinkėjams yra įsipareigojusi ši tų pačių žemvaldžių valdoma vyriausybė?

Prieš tai buvęs ir „faceliftintas“ ministrų kabinetas savo programos ir įgyvendinimo plano miškų srity yra į(si)rašęs, kad „Tobulins atskaitymų pagal Miškų įstatymą ir bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimosistemą, siekiant nustatyti, kad atskaitymai skaičiuojami ne nuo pajamų už parduotą medieną, o nuo miško vertės, taip mažinant naštą aktyvią veiklą vykdantiems privačių miškų savininkams, kartu suaktyvinant miško žemės rinką ir sudarant prielaidas formuoti racionalesnes miško valdas ir bendradarbiauti miško savininkams“.

Ką turim? Ogi turim jau minėtus ribojimus miško valdų stambėjimui, kurie tiesiogiai užkerta kelią sudaryti racionalias miško valdas, nekalbant apie tai, kad sukuria dirbtines prielaidas bendradarbiauti miško kaimynams.

Toliau: „Privačių miškų ūkio teisinio reguliavimo masto ir administracinės naštos mažinimas, suteikiant daugiau sprendimo teisių ir atsakomybės patiems miško savininkams, miškų kontrolę orientuojant į esminę įtaką miško ekosistemai turinčias miškų ūkio veiklas“. Ar jie bent jau supranta, ką ten į(si)rašo?

Ką nuveikė ministrai, kad įgyvendintų šią ausiai gražiai skambančią programinę nuostatą? Atsakymą žinot, nereikia rašyti.

Vyriausybės programoje yra ir tokių tikslų: „Tobulinsime ir racionalizuosime valstybinių ir privačių miškų valdymo modelį, sudarysime sąlygas konsoliduoti privačius miškus, valdytojams kooperuotis bendroms veikloms ir bendriems vienetams kurti. Sukursime bendrą miškų ir žemės kadastro sistemą, skatinsime privačių miško savininkų kooperaciją ir asocijavimąsi, švietimą ir konsultavimą“.

Visa tai turėtų įgyvendinti dabartinis aplinkos sektoriaus ministras. Bet kur jis ten įgyvendins konsolidavimą ir kooperaciją, kai tas pat politikas inicijavo ir registravo ribojimus įteisinančias pataisas. Su dabartinio ministro veikla šioje istorijoje apskritai keisti dalykai vyksta. Iš pradžių, būdamas aplinkiečių komitete, net jam vadovaujant, registruoja pataisas, įteisinančias ribojimus, paskui, jau būdamas kabineto nariu karštai pritaria tokių ribojimų nepagrįstumui, pristato tai nusakančią vyriausybės išvadą ir tame pačiame aplinkiečių komitete pasiūlo įstatymo pataisų nebesvarstyti, o įstatymo projektą atmesti. Po kiek laiko, kuomet klausimas žemvaldžių noru perkeltas į labiau paklusnų, kaimiečių komitetą, aplinkietis dalina interviu apie tai, kad ribojimai būtini. Sunkus tas politiko gyvenimas, galvelė gali susisukti nuo nuomonių kaitos.

Dar vienas įsipareigojimas: „Sieksime išsaugoti ir skatinti kurti darbo vietas miškininkystėje ir medienos pramonėje“. Šis apskritai turėtų įeiti į istoriją, žinant, kad per paskutinius tris metus iš miškų sektoriaus išėjo apie tris tūkstančius dirbančiųjų.

Bet čia kaip beužgyjanti žaizda, ir skauda ir niežti: gal dar kartą grįžkim ir prisiminkim, ką šiuo klausimu 2016 m. rugpjūtį sakė valstiečių vadovas: „LVŽS pasisako už aktyvią regioninę politiką ir visų sričių decentralizaciją. Siūlymai stambinti miškų urėdijas arba kurti tik vieną įmonę, kuri rūpintųsi visos šalies miškais (pavyzdžiui, akcinę bendrovę) tokiai politikai prieštarauja. Lietuvoje jau buvo daug centralizavimo projektų, visokių sujungimų, bet patirtis parodė, jog vieno kito etato sutaupymas neatperka tos žalos, kai tam tikra teritorija tampa be konkretaus šeimininko. Nuolatinės kalbos apie urėdijų galimą naikinimą daro žalą ir pačių miškininkų planams. Kaip gali planuoti savo ūkį toli į ateitį, investicijas į miškus, jei nežinai, ar dirbsi čia rytoj. Juk miškas – ne avižų laukas, per vieną vasarą neužauga. Mišką pasodina viena miškininkų karta, o kerta visai kita, po šimto metų. Todėl kuo mažiau tokių reformų – tuo šalies girioms bus geriau. LVŽS nuomone, urėdijos turėtų išlikti, bet dalis jų funkcijų ir personalo turėtų būti perkelta į jų teritorinius vienetus – girininkijas. Dabar girininkijos praktiškai neturi galimybių toliau kurti miškininkystės tradicijas, yra tik nurodymų vykdytojos ir apkrautos perdėm dideliu popierizmu“.

Kažkaip net nejauku skaityti. Po to, ką jie pridirbo miškuose, netrukus prieisime prie to, kad šalies valstybinį miškų ūkį teks dotuoti iš valstybės biudžeto ir tai bus neeilinė gėda. Teks dotuoti miškų sektorių tuomet, kada valstybė neturi iš ko pakelti atlyginimų mokytojams.

Kalbant niekus apie miškus galima nukreipti dėmesį nuo esminių aplinkos sektoriaus faktorių – kasmet prastėjančios vandens kokybės ir augančios chemijos ir trąšų naudojimo žemės ūkyje, nykstančios biologinės įvairovės žemės ūkio laukuose, chroniškos tarpinstitucinės ir vidinės betvarkės žemės reikalus tvarkančios ministerijos pavaldume esančiose įstaigose, masiškai valstybės tarnybą paliekančiais specialistais, galų gale, atidirbinėjimo rėmėjams, kurie geležinkelio sąstatais veža biokurą ir taip įtvirtina mūsų pačią tikriausią šiluminę ir elektros priklausomybę nuo Aleksandro malonės. Vieša paslaptis, užrūstinus carą, ims dar ir nutrūks trąšų eksportas per Kaipėdos uostą. Negerai, oj negerai.

Kaip nuo maro saugant savo beveik asmeninį žemės ūkio sektorių nuo teisėtvarkos, konkurencijos, finansinių institucijų ir kitokių tyrimų – visada yra miškų korta, kurią gali ištraukt, kuomet reikia pridengti savo neturėjimą ką parodyti.

Aidas Pivoriūnas, Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius

Dėl Miškų įstatymo projekto

12.09.19

Privačių miškų savininkų asociacijos (PMSA) pasiūlymai LR aplinkos ministerijai dėl Miškų įstatymo projekto.

Komentaras dėl miškų pardavimo saugiklių

05.09.19

Pasirodė nuogąstavimų, kad daug Lietuvos miškų sutelkta kai kurių savininkų rankose, kad miškai parduodami be jokių privačios nuosavybės miško plotų apribojimų. Čia dažnai nesuprantama, kad miško ir žemės ūkio paskirties žemės pagal ūkininkavimo plotą yra nepalyginamos.

Miškų ūkio ekonomikos mokslas jau seniai atskleidė pagrindinius miškų ūkio ypatumus, lyginant su kitomis ūkio šakomis. Dėl ilgo medžių auginimo laikotarpio (gamybos ciklo) miškų ūkiui reikia didelių plotų, daug viršijančių žemės ūkio ir kitų gamybos šakų žemės plotų poreikius. Labiausia paplitusių Lietuvoje pušynų kirtimų apyvarta – 100 metų. Tad, norint kasmet paimti vieno hektaro derlių reikalinga turėti 100 ha įvairaus amžiaus miškų. O kad pasiekti bent mikroįmonės dydį (2,03 mln. eurų metinių pajamų) reikalinga per 10 tūkst. ha miško.

Lietuvoje privačių miškų valdos ypatingai smulkios. Pažvelgę į privačių miškų valdų struktūrą, matysime, kad pagal plotą tik apie 10 proc. valdų gali būti ekonomiškai gyvybingos.

Sunku įžvelgti kokius nors privačių miškų sukoncentravimo į vieno ar grupės savininkų rankas požymių. Net stambiausių valdų – 83,8 tūkst. ha miškus turi 54 savininkai.

Lietuvos privačiuose miškuose vyrauja dažnesnio ar retesnio periodinio naudojimo valdos. Jų stambinimo ekonominė nauda abejonių nekelia. 29 proc. privačių miškų savininkų yra ūkininkai. Dar 23,5 – pensininkai, kurių dauguma turi miškų plotelius prie savo smulkių žemės ūkio naudmenų. Jų valdų stambėjimą lems žemės ūkio raida.

Ne saugiklių ar kitokių ribojimų reikia šiems dešimtims tūkstančių miško savininkų, o galimybių kuo efektyviau ūkininkauti savo žemės ir miško valdose.

Jautrus yra miško žemių pardavimo užsieniečiams klausimas. Žemė yra kitokio tipo nuosavybė nei bankai, linų ar cukraus fabrikai. Lietuvos piliečiai ne kartą gyvybėmis gynė žemes nuo Švedijos, Lenkijos, Rusijos kariuomenių. Tad, ne vienam sunkiai suvokiamas šių žemių pardavimas užsieniečiams. Priešingas veiksnys – didesnės užsieniečių mokamos kainos. Šiuo metu „nežaboto miškų išpardavimo nėra”.

Žiniasklaidoje minimi 30 tūkst. ha sudaro 3,5 proc. privačių miškų ir tik 1,4 proc. visų miškų (ir tai daugiau nei per 10 metų).

Nuosavybės formų įvairovė, kaip ir visos kitos įvairovės, yra teigiamas reiškinys. Norint analizuoti miškų pardavimo užsieniečiams procesus, visų pirma, reikalinga patikima ir vieša jų informacija.

Valstybinė miškų tarnyba kas pusmetį skelbia detalią informaciją apie Lietuvos privačių miškų savininkų skaičių ir valdų dydį. Ją reikėtų papildyti apibendrintais duomenimis apie užsienio kapitalo valdomus miškus. Taipogi, reikalinga informacija apie jų naudojimo efektyvumą Lietuvos valstybei. Apibrėžus užsieniečių valdomų miškų galimą dalį ir pastoviai skelbiant informaciją bei ją analizuojant, valstybė, esant reikalui, galėtų operatyviai reaguoti taikydama tik šiam miškų rinkos segmentui specifiškas priemones.

Keistokai atrodo naujų ribojimų ar saugiklių privačių miškų savininkams įvedimas, kai Aplinkos ministerija pluša vykdydama Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plano 1.5.4 darbo 7 punktą „Privačių miškų ūkio teisinio reglamentavimo masto ir administracinės naštos mažinimas, suteikiant daugiau sprendimo teisių ir atsakomybės patiems miško savininkams”.

Dr. (HP) Stasys Mizaras, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Miškų instituto konsultantas

Rankų nenuleisim – kreipsimės į Europos Komisiją

29.08.19

Praėjusią savaitę Seimo nariai darniu choru atmetė Prezidento veto dėl ribojimų miško valdos dydžiui nustatyti. Seimo narius apakino šventas Kryžiaus žygis prieš Europos Sąjungos šalių piliečius ir įmones, neva supirkinėjančius privačius miškus šalyje.

Įspūdžio tautos atstovams nepadarė neigiamos išvados, gautos iš Aplinkos ministerijos ir Vyriausybės, Specialiųjų tyrimo tarnybos, Konkurencijos tarybos, kitų valstybės institucijų, miškų sektoriaus ir miškų mokslo atstovų ir organizacijų, Konstitucijos autoritetų, ką jau bekalbėti apie Prezidentą.

Matydama tokią situaciją, inicijuojame šalies miško savininkų kreipimąsį į Europos Komisiją dėl pažeistos Stojimo sutarties, nuosavybės teisių ir prognozuoja, kad dėl grubių teisėkūros pažeidimų, šį teisės aktą teks keisti ateityje.

Konstatuojame, kad praėjusią savaitę Seimo neeilinėje sesijoje priimti Miškų įstatymo pakeitimai prieštaraus Europos Sąjungos veikimo sutarčiai, pagal kurią draudžiami kapitalo judėjimo apribojimai, pažeis konkurencijos sąlygas, kai valstybė, būdama dominuojanti miškų ūkio sektoriaus žaidėja, įveda papildomus veiklos apribojimus mažesniam rinkos dalyviui ir apriboja galimybę 250 tūkstančių miško savininkų laisvai spręsti ir disponuoti savo nuosavybe.

Mūsų asociacijos nuomone, nekorektiška demonstruoti panieką ir represines priemones kitoms Europos Sąjungos narėms, ką su didele piktdžiuga darė ne vienas Seimo narys svarstant įstatymo pataisas. Mums, miškininkams nuostabą kelia ir tai, kad sudarydami sąlygas ignoruoti pamatines ES vertybes, Seimo nariai skaudžiai kirto per lietuviškas miško įmones, uždarydami galimybes vystyti konkurencingus miškų ūkius.

Ribojimai, nukreipti į privataus miško dydžio nustatymą pirmiausiai neigiamai palies vietos miško savininkus. Elementaru – tokiu avantiūriniu sprendimu nuvertinta privati miško žemė, o jos savininkai bus priversti parduoti miškus už mažesnę nei rinkos kainą dėl konkurencijos aplinkos sumažėjimo. Ieškosim galimybių kreiptis ir į Konstitucinį teismą dėl nuosavybės teisių ir konkurencijos ribojimų.

Norime pastebėti, kad Lietuvoje taikoma bene griežčiausia Europoje miškų ūkio ir aplinkosaugos politika, norint ją tinkamai įgyvendinti, suderinti aplinkosaugos, socialines ir ekonomines funkcijas, privaloma plėsti miškų plotus – tai yra darnaus miškų ūkio sąlyga. Tokie apribojimai yra grubus nuosavybės teisių pažeidimas, jie akivaizdžiai prieštarauja konkurencijos ir net Konstitucijos normoms, po tokio sprendimo privatus šalies miškų ūkis tampa neįgalus. 

Pastarųjų metų politikų veiksmai privačių miškų atžvilgiu yra represiniai: įvedinėjami nepagrįsti mokesčiai, nėra mokamos kompensacijos už ūkinės veiklos suvaržymus, dėl ko mažėja miško žemės vertė, miško plantacijos prilyginamos buveinėms, nekovojama su miško kenkėjais, kurie atkeliauja iš Rytų kaimynių ir masiškai apninka mūsų miškus.

Be to, atvirai tyčiojamasi iš miškų mokslo autoritetų nepaisant jų nuomonės, juodinama miškininko profesija – tokiomis nuotaikomis miškininkai pasitiko Baltijos kelio trisdešimtmetį.

Praėjusios kadencijos Seimas pasižymėjo tuo, kad labiausiai iš visų kaimyninių valstybių apmokestino miško savininkus. Dėl to iš rinkos pasitraukė didelė dalis sąžiningai dirbusių vietos miškininkų, darbus ir investicijas į miško valdas lietuviškas kapitalas nukreipė į kitas šalis, pavyzdžiui, Vokietiją. Dabar situacija kartojasi, tik prognozuojame, kad jos mastai bus didesni. Beje, mūsų asociacija vienija tik lietuviško kapitalo įmones ir fizinius asmenis, miško savininkus, kurie rūpinasi mūsų miškų ateitimi.

Raginu visus 250 tūkst. šalies miško savininkų prieš rinkimus atidžiai rinktis tautos atstovus ir įsidėmėti tas politines jėgas, kurios padarė savo juodą darbą, sumažindamos miško vertę ir neleisdamos vietos miškų įmonėms civilizuotai vystyti veiklos.

Tikimasi, kad mūsų inicijuojamas kreipimasis į Europos Komisiją padės atkreipti dėmesį ir į nūdienos aktualijas šalies privačiuose miškuose ir vis prastėjančią jų būklę.

Kadangi vietos politikai labai mėgsta lyginti miškų ūkį su žemės ūkiu, esant pastarajam precedentui dėl ribojimų įvedimo miškuose, bus gera proga atsakingoms Europos Sąjungos institucijoms įvertinti ir praktiką, kuri Lietuvoje jau bene dešimt metų taikoma koncentruojant žemės ūkio valdas į stambius vienetus – ko pasekoje nelygioje konkurencinėje kovoje subujoja stambūs vietos valstiečiai žemvaldžiai.

Aidas Pivoriūnas, Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius

Susisiekite, rašykite mums!

Tapkite asociacijos nariu!

Atnaujinkite narystę!

Praneškite apie pažeidimą!