Ar reikia Punios šilą paversti rezervatu?

10.12.18

Prof. Stasys Karazija ir dr. Virgilijus Mikšys žurnalo „Mūsų girios“ puslapiuose kalba apie Punios šilą:

Šiuo metu gana intensyviai siūloma įgyvendinti dar vieną gamtosauginę idėją – Punios šilą paversti gamtos rezervatu. Kodėl tai vertėtų nedelsiant daryti, šių metų „Mūsų girių“ 6 nr. išspausdintame straipsnyje„Punios šilo rezervatas – reikšmingas mokslinių tyrimų objektas“ pasisakė ASU profesoriai Vitas Marozas ir Algirdas Augustaitis.

Bet mums tiek pati idėja, tiek minėtame straipsnyje pateikiami ją grindžiantys argumentai atrodo gana abejotini, todėl norime viešai padiskutuoti.

Pradedant diskusiją pirmiausia tikslinga prisiminti esminius dalykus: kas yra rezervatas, kokie būtų pokyčiai šile realizavus siūlomą idėją. LR Saugomų teritorijų įstatyme nurodoma, kad rezervatas yra saugoma teritorija, kurioje siekiama išsaugoti, tirti moksliniu požiūriu ypač svarbias gamtos vertybes, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą. Įsteigus rezervatą, nustatoma konservacinė pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir nutraukiama ūkinė veikla. Rezervatuose iš ūkinių priemonių gali būti leidžiamas tik priešgaisrinių priemonių vykdymas, epizootijų atvejais – sanitarinių kirtimų vykdymas, taip pat pažeisto kraštovaizdžio, ekosistemų, natūralių buveinių atkūrimas. Rezervato nuostatuose nustatyta tvarkadar gali būti vietos gyventojams leidžiamagrybauti bei uogauti.

Ar šie reikalavimai derinasi su istorine Punios šilo praeitimi ir šiuolaikiniais visuomenės poreikiais? Patys straipsnio autoriai rašo, kad… „Viduramžiais Lietuvos kunigaikščiai čia buvo įkūrę medžioklės plotus, XX a. tarpukaryje Lietuvos valdžia svarstė čia įkurti Tautos parką (…) Lankytojams šilas įdomus susiformavusia didele kraštovaizdžio ir augalijos įvairove….“.

Akivaizdu, kad įsteigus rezervatą bus apribotos šios teritorijos lankymo galimybės. Visa tai būtų aukojama gamtinių vertybių išsaugojimo ir mokslinių tyrimų atlikimo tikslui. Bet ar tikrai pasiektume šiuos tikslus, pavertę beveik visą Punios šilą rezervatu?

Straipsnio autoriai teigia, kad Punios šile yra gausu retų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių, bet „suintensyvėjus kirtimams naujų rūšių neberandama“. Tačiau augalų rūšių kiekio didėjimas negali būti begalinis. Rezervato režimas reikalingas irgi ne visoms rūšims – kai kurios būtent dėl jo gali ir išnykti. Esamas botaninio-zoologinio draustinio statusas ir II miškų grupės režimas kaip tik sudaro geras sąlygas vertingoms rūšimsišsaugoti, nes draustinių nuostatuose galima nustatyti konkrečius specifinius reikalavimus jų išsaugojimui ir vykdyti tam skirtas priemones.

Neabejotina, kad natūralaus miško bendrijų vystymosi ir kaitos procesų tyrimams reikalingi rezervatai. Bet tokių tyrimų svarbiausias taikomasis tikslas – ekologinių (ekologizuotų, gamtai artimų) miškininkystės sistemų kūrimas. O tokios miškininkystės sistemos leidžia derinti ūkines ir aplinkosaugines funkcijas, išvengiant jų atskyrimo ir saugomų teritorijų plotų plėtros. Šiuo aspektu rezervatai reikalingi tyrimams, skirtiems tam, kad jų ir kitų griežtai saugomų teritorijų miškuose nedaugėtų.

Šio straipsnioautoriai tokio pobūdžio tyrimus jau beveik du dešimtmečius vykdo, naudodami daugiausia nacionalinių parkų rezervatuose įkurtų tyrimų objektų duomenis. Manome,kad tyrėjai kol kas tikrai neišnaudoja visų esamų rezervatų teikiamų galimybių: trūksta tam darbuotojų, dėl institucinių reformų bei kintančios mokslo politikos kyla pradėtų tyrimų nutraukimo grėsmės (tokie tyrimai turėtų būti ypač ilgalaikiai).

Punios šilas su visa savo biologine įvairove toli gražu nereprezentuoja Lietuvos miškų tipologinės įvairovės, nes natūralių procesų vyksmas yra ženkliai skirtingas skirtingų miško tipų bendrijose. Panašių į Punios šilą miško bendrijų yra Aukštaitijos NP bei Žemaitijos NP rezervatuose. Dėl šių priežasčių iki šiol nekūrėme tokių tyrimų objektų ir dabartiniame Punios šilo rezervate. O derlingiausių augaviečių plačialapių miškų, kuriuose natūralių kaitos procesų dėsningumai mažiausiai žinomi, dabar esančiuose rezervatiniuose miškuose žymiai mažiau.

Punios šilo pavertimas rezervatu šios problemos neišspręs. Net Punios šilo ąžuolynai yra specifiniai, būdingi salpiniams miškams, kurių plotai maži ir kurie nereprezentuoja Lietuvos plačialapių miškų. Jei tokie tyrimai būtų plečiami, tuomet, prieš tai įvertinus kitų, palyginti neseniai įkurtų ar jau numatytų įkurti rezervatų (regioninių parkų rezervatai ir pan.) teikiamas galimybes, būtų galima svarstyti rezervatų būtent tokiuose labai derlingų augaviečių miškuose įkūrimo tikslingumą.

Rezervato idėjos autoriai iš dalies teisingai teigia, kad miško bendrijų raidos tyrimams reikia nemažo ploto, kad tyrimo objekte nebūtų jaučiama gretimose teritorijose vykdomų ūkinių priemonių poveikis „dėl besikeičiančių šviesos, drėgmės režimo, vėjo papildomos įtakos“. Tačiau kokio iš tiesų reikia ploto, kad toks poveikis nebūtų jaučiamas arba bent būtų minimalus?

Pavyzdžiui, norint išsaugoti natūralias aukštapelkių gamtines bendrijas, būtina saugoti visą aukštapelkę. Miškuose yra gerokai kitaip. Atskirų miško mezoekosistemų (biogeocenozių) ryšiai su gretimomis teritorijomis ne tokie tamprūs: kuo augavietės sausesnės, tuo tie ryšiai silpnesni. Todėl kvartalo ar net kiek mažesnio dydžio rezervatinio miško plote, jeigu jis supamas miško, o ne laukų, galima rasti pakankamai vietos natūralių miško bendrijų vystymosi procesų tyrimo objektams. O ženklios tokių tyrimų dalies koncentravimas viename miško masyve nepageidautinas ir dėl gamtinių trikdžių įtakos vystymosi procesams – nedidelėje atskiroje teritorijoje jų poveikis gali būti ir nebūdingai stiprus (galima prisiminti ir 2010 m. škvalą), ir nebūdingai silpnas. Šiuo požiūriu žymiai geriau, jei tyrimai vykdomi įvairiose šalies teritorijos dalyse, esančiuose ir mažesnio ploto rezervatų miškuose.

Nustebino straipsnio autorių mintis, kad „stambiųjų žinduolių populiacijų išsibalansavimo“ įtakos miško bendrijų kaitos procesams pavyktų išvengti rezervato sąlygomis. Bet juk visiškai akivaizdu, kad apie stambiosios gyvūnijos įtakos natūralizaciją ūkinės veiklos apimtoje šalyje negali būti ir kalbos. Išsibalansavimas yra jau labai seniai įvykęs ir jį galima reguliuoti tik žmogaus poveikiu. Punios šilas šiuo požiūriu yra akivaizdžiai per mažo ploto ir tokiam tikslui visai netinkamas. Be to, gamtinio rezervato sąlygomis, kai medžioklė visame miško masyve būtų negalima, būtent „išsibalansavusių stambiųjų žinduolių populiacijų“ įtaka miškų vystymuisi (ypač atsikūrimui) gali būti labai reikšminga. Mažesnio ploto rezervate vien dėl aplink jį vykdomo stambiųjų žinduolių populiacijų gausos reguliavimo jų įtaka tikrai mažesnė ir gal artimesnė natūraliai.

Apibendrinant galima teigti, kad Punios šilo pavertimas gamtos rezervatu būtų neprasmingas nei visuomenės poreikių tenkinimo, nei biologinės įvairovės apsaugos požiūriu, mažai prisidėtų prie natūralaus miškų vystymosi tyrimų plėtros.