Gintautas Kovalčikas: Ne pavadinime esmė

Klausimas (K): Gintautai, norėčiau pradėti pokalbį nuo tokio klausimo. Kaip vertiname esamą miškų politiką?

Atsakymas (A): Sunku vertinti tai, ko nėra. Čia visa esmė ir yra, kad miškų ūkis pas mus planuojamas bala žino kieno ir nežinia kam. Nėra politikos, kad kad visokių popierių biurokratai prigamina. Niekas jų nesilaiko, pirmiausiai patys biurokratai. Kartais atrodo taip, jog strategijos kepamos tik tam, kad to reikalauja visokie Briuselio nurodymai, nors ir tai, ne visada tiesa. Dažniau yra taip, kad teisės aktai gaminami tam, kad pateisinti biurokrato darbo vietą. Todėl ir kartoju, kad su miškininkyste ar miškų politika tai neturi nieko bendra.

Bet biurokratai tai mažesnė blogybė. Baisu, ką išdarinėja mūsų aukščiausio lygio politikai. Jie pradeda reguliuoti mokesčius, kainas, rinkas, imasi iniciatyvų, kurios ženkliai pablogina darbo miške sąlygas. Vakarų demokratijose politikai nesikiša į jokius ūkinius reikalus.

Miškas yra per daug specifinė sritis, čia eilinis teisininkas negali priimti sprendimo be miškininkystės specialisto įsikišimo. Daugelyje šalių ministerijose yra dešimtmečiais sėdintys miškų specialistai, kurie turi žinių ir gali patarti politikams. Pas mus gal ir turi žinių, bet jų nuomonė nėra kam įdomi. Jei tie specialistai niekuom nenusikalto, tai jie laisvai gali sėdėti metų metus ir galvoti, analizuoti, kaip vienas ar kitas sprendimas miškuose paveiks visą miškų ūkį. Kai šito nėra, nėra ir politikos.

Man patiko turbūt tik vienas aplinkos ministras – Kundrotas. Jis, nors ir būdamas ekonomistas, tiesiai šviesiai sakė, kad neišmano apie miškus labai plačiai, todėl prie savęs turėjo rimtus specialistus, kūrė miškų konsultacinę tarybą ir taip po truputį pradėjo priiminėti rimtus sprendimus, kurie buvo nukreipti į ilgalaikį miškų ūkį. O dabar kas? Bando vaidinti specialistus aukščiausio rango politikai.

(K): Negi tik mes sėdim tokioj sprendimų pelkėj?

(A): Kažkada esu bendravęs su suomių valstybinių miškų valdytojo “Metsähaalitus” vadovais. Jie net nedrįsta lįsti į ūkinius reikalus. Tą sprendžia specialistai, savarankiški žmonės, kurie gali pagrįsti savo nuomonę. Vadovai užsiima reprezentacija, įmonės interesų atstovavimu, dalyvauja posėdžiuose, išgirsta ir išsako nuomonę. O pas mus yra tokių pelkėtų vietų, kaip sakau: “Nors ir durnas, svarbu savas”. Bet ir specialistai turi turėti tam tikrą profilį, negali būti taip, kad išmanytų gerai ir miškininkystę ir paukščius.

Kita vertus, reikia suprasti ir esamus specialistus, jie taip pat nėra užtikrinti dėl ateities. Vilniuje pragyvenimo lygis aukštas, lyginti su likusia Lietuvos dalimi, algos valstybės tarnyboje nėra labai didelės, tai rast norintį pasireikšt specialistą yra tikrai sudėtinga. Čia teisininkų Vilniuje “gyva pekla”, o apie miškus nusimanančių nėra, turim tai pripažinti ir tai yra didelė valstybės bėda.

(K):  Kaip vertinate ruošiamą valstybinių miškų valdymo pertvarką?

(A):  Vienas junginys lengviau administruojamas, nei keli ar keliasdešimt, tai rodo kitų šalių pavyzdžiai. Bet problema ne tame. Mane neramina tai, kad politinis sprendimas daryti vieną įmonę priimtas, o kaip tai bus daroma, sprendžiama tik dabar, eigoje. Jei apskritai sprendžiama. Galvočiau, kad gal turėtų būti atvirkščiai. Tuomet ir visuomenė geriau žinotų, kodėl kilo viena ar kita pertvarkos mintis, patys miškininkai irgi įsijungtų į sprendimų priėmimą, net ir politikams būtų lengviau pagrįsti savo inicijuotas pertvarkas.

(K): Kokie keistini dalykai valstybiniame miškų administravime?

(A):  Galėtų pradėti pardavinėti rinkoje biržes iškirtimui. Ir atkūrimą patikėti kitiems rangovams, ne tiems, kurie kirto. Taip išvengtume klaidų, kurias darė ir pasimokė kitos šalys. O valstybės aparatas užsiimtų atliktų darbų kontrole. Nenorit šitaip. Prašau, kitas pasiūlymas – atsisakyti medienos rūšiavimo. Ir laiko sutaupysim, nereikės apie kiekvieną rąstą tupinėti, ir bus skaidriau, ir vidutinė medienos kaina padidės.

O kaip pavadins ar kur įkurs centrinę būstinę visiškai nesvarbu. Svarbu, kas ir kaip vadovauja, bei kokiais principais dirba valstybinių miškų operatorius. Ir taip pat svarbu, kad tokį darinį reiktų apsaugoti nuo politikų.

(K): Turi būti atsparumas valdžios keitimuisi.

(A):  Žinoma. Kurkim valdybas, darykim kitokius darinius, kad įmonės veikla nepriklausytų nuo vieno politiko malonės. Miškų ūkyje net ir kas ketverius metus keisti vadovus yra per dažnas ciklas.

(K): O kaip atrodytų tokia mintis, miškų ūkyje paskelbiant teisės aktų priėmimo moratoriumą, na, kad ir dešimčiai metų?

(A): Iš principo, nebloga mintis. Tikrai niekas per daug nepasikeistų. Dešimt metų yra trumpas laiko tarpas miško auginimo cikle. Aišku, reiktų įvesti tam tikras korekcijas, reaguoti į besikeičiančias sąlygas, bet pagrindiniams dalykams, tokiems kaip medžių kirtimo norma, miško atkūrimas, mokesčiai ir panašiai, galėtų būti sutarimas.

(K): Kirtimo amžius galėtų būti peržiūrėtas?

(A): Čia jau visi pritaria, kad auginame inkilus miškuose. Man labiau tinka Skandinavijoje taikoma miškininkystės norma, kuomet jie dėl medžio kirtimo ar nekirtimo sprendžia pagal medžio skersmenį, o ne amžių.

(K): O ar nesijaučia taip, kad apie privačius miškus politikai apskritai vengia kalbėti ir domėtis jų nūdiena?

(A): Miško savininkai politikams įdomūs būna tik prieš rinkimus. Paskui kaip į vandenį. Aš šiaip prieš visokias garsias akcijas, norą atkreiptį dėmesį į save mitingais, bet kad kartais kitaip neišeina. Ir miško savininkams reikėtų pradėti garsiau kelti savo problemas. Bet kad mes susiduriame su kita problema. Jei ministerijose dar kažkiek yra supratimo apie valstybinį miškų ūkį, tai privatus yra visiška terra incognita. Ir noro jie neturi suprasti jokio, o girdėti tai negirdi jau senai.

Tiems tarnautojams reikia daryt labai paprastai: paimti lapą popieriaus, susirašyti miško savininkų keliamas problemas, pamąstyti, nusibraižyti sprendimų schemas ir kibti į darbus jas sprendžiant.

(K): Gal čia žinių ne tik ministerijose trūksta?

(A): Jau universitete turi būti ruošiami miškų valdymo specialistai. Pas mus visas dėmesys skiriamas parengt miško augintoją ir kirtėją, o tokių, kurie žinotų, kaip valdomos miško įmonės, nėra. Bet jei jau valstybėje miškų pertvarkas imasi realizuoti ne miškų specialistai, tai galima kelti klausimą, ar miškininkas apskritai reikalingas? Juk medį kirst, kaip čia neseniai taikliai pastebėta, daug smegenų nereikia.

Kitas dalykas, kuris keistai atrodo iš šono, tai toks miškininko profesijos suniveliavimas, ypač ryškus dabar. Girdėjom sakant, kad yra tik dvi rimtos partijos pas mus – medžiotojų ir urėdų. Tai aš  ir sakau, kad geriau apjunkim tas įvardintas partijas į vieną ir pavadinkim “vagių”. Bus valdžiai ramu. Arba išskirkim dvi tos partijos frakcijas arba tuntus. Juokai žinoma, bet vertinimas mūsų profesijos yra apgailėtinas ir čia ne tik mes patys kalti. Kaip gali vieną dieną aukštas pareigūnas per visą šalį apskelbti, kad urėdijose per metus aptinkama per 200 pažeidimų ir visai neatsakyti už tokius žodžius? Arba kodėl tas  urėdas vis dar dirba, jei tai teisybė? Šneka bala žino ką, o tauta tiki. Čia kaip tas posakis “kuo mažiau išmano, tuo jam yra viskas aiškiau”.

(K): Patys miškininkai irgi prisidėjo prie to, yra tokių savigyros, savikritikos stokos ir narcicizmo apraiškų.

(A): Taip yra, ir yra žmonių, kuriems nuo to labai bloga, todėl pasitaikius progai, kerta miškinininkams atgal. Gūzus renka visi – ir valstybinių miškų ir privačių atstovai. Išlikęs ir toks vaizdas iš miško – du pjūklai, keturi mužikai mėlynom nosim. Dabar žmones keičia mašinos miške, bet įvaizdis išlikęs būtent toks.

Buvo ir tokių, kurie ypač stengėsi, kad privatus sektorius kaip įmanoma labiau nukraujuotų. Ir kokia to pasekmė? Žmonės išvažiavo dirbt į užsienį, o miškus pradėjo valdyti nelietuviai.

(K): Tas pat ir su pirkimų sistema, kuomet dažnai parenkamas mažiausios kainos kriterijus.

(A): Taip lengviau. Nereikia galvoti apie sąlygas. “Bac”s ir kaina kas nors nusirengęs pastatė. O koks to rezultatas? Tas, kad mechanizmai prastos kokybės, vietoj to, kad mediena keliautų iš miško laiku, mašinos nelūžtų, ji pradeda miške pūti.

(K): Grįžkim prie privačių miškų. Kaip vertinate mokesčių klounadą? 

(A): Ką čia ir kalbėti. Būtų bent aišku, kam nukeliauja pinigai. Kitas dalykas, kodėl papildomai apmokestinta tik viena socialinė grupė, besinaudojanti miškai – miškų savininkai?

(K): Esu girdėjęs nuomonę, kad dabartinė valdžia būtų nieko prieš naikinti šį visą privatų sektorių žlugdantį mokestį su sąlyga, kad tuo pat metu bus įvestas visuotinis nekilnojamojo turto mokestis. Ar nesigaus čia taip, kad ir vieno mokesčio nepanaikins ir kitą įves?

(A): Kad tai būtų labiausiai realus scenarijus, beveik garantuoju. Apie visuotinį nekilnojamojo turto, tokio kaip miškai mokestį galvočiau taip, kad kol kas mūsų smegenys dar kiek per minkštos jį pagrįstą apskaičiuoti ir įvesti. Mes nesuvoksim, koks tas turi būti skaičius. Nuo kokių medynų jis bus skaičiuojamas? Ar pagal medynų amžių, ar pagal rūšinę sudėtį. O kaip su investicijomis į miškus? Ar investicijos bus užskaitomos kaip mokestinė prievolė? Kaip bus panaudotas surinktas mokestis. Ar kiekviena miško valda bus apmokestinta atskirai, ar kelios valdos kartu sudėjus? Kaip su teritorijomis, patenkančiomis į saugomas teritorijas? Ar nesigaus čia taip, kad paaiškės, jog valstybė turi primokėti už valdą, o ne mokesčius lupti. Pats matai, kad klausimų daugiau nei atsakymų, o atsakymų mūsų pareigūnai ir politikai tradiciškai neturi. Nereikia priiminėti kvailų sprendimų ir to, ko neįmanoma padaryt. Gausis, kaip su tuo 5% mokesčiu, kuris neturėjo jokio pagrindimo. Ir bėda didžiausia yra ta, kad popierius dažniausiai rašo žmonės, kurie jokio supratimo apie miškų ūkį neturi.

(K): Dėkingas už malonų pokalbį.

Kalbino ir užrašė Aidas Pivoriūnas