Jovita Urbikaitė: Pavyko padaryti tai, kas atrodė neįmanoma

Klausimas (K): Turite gerą galimybę palyginti valstybinį ir privatų miškų ūkį. Kokius skirtumus įžvelgiate?

Atsakymas (A): Turiu darbo patirties valstybiniame miškų sektoriuje, dabar jau šiek tiek daugiau kaip pusė metų dirbu su privačių miškų savininkais. Turbūt, kaip ir visur, yra sava specifika – privatūs miškai išsibarstę po visą šalį, valdos paprastai nedidelės, privažiavimai sudėtingi arba jų visai nėra, kas efektyvaus miškininkavimo prasme sudaro gerokai sudėtingesnes sąlygas. Tačiau nepaisant to, galiu pasakyti, kad privatūs miško savininkai (bent dauguma tų su kuriais teko susidurti) turi pažangų požiūrį į miškų ūkį ir neretu atveju nenusileidžia valstybinių miškų valdytojams.

Iš kitos pusės, valstybinių miškų valdytojams efektyviai valdyti turtą, taip pat nėra paprasta: pakankamai didelė biurokratija, suvaržymai, kiekvienai smulkmenai reikalingi viešieji pirkimai, begalės įvairių ataskaitų ir dokumentų, kurių nauda kartai labai abejotina. Tačiau pastebėjau, kad dauguma miškininkų nesvarbu, kur jie bedirbtų – ar privačių miškų sektoriuje, ar valstybinių miškų struktūroje, myli mišką ir mėgsta savo darbą. Todėl tikiu, kad situacija bendrai visame miškų valdyme tik gerės.

(K): Esate bene didžiausio miško savininkų susivienijimo vadovė šalyje. Nebaisu, jaunai moteriai, suktis tarp tiek vyrų ir įmonių? Kas nustebino, ko išmokote?

(A): Visų pirma, norėčiau nesutikti su visuomenėje susidariusiu stereotipu, kad Lietuvos miškus valdo tik vyrai. Taip tikrai nėra. Per savo darbo praktiką teko ne kartą susidurti su moterimis, kurios puikiai tvarkosi miškų ūkyje ir yra pasiekusios aukštų rezultatų. Iš prigimties esu valdinga, užsispyrusi žemaitė, todėl visiškai nebuvo baisu įsilieti į tokį didelį privačių miškų savininkų būrį. Be to, turiu pastebėti, kad iki šiol su visais savininkais pavyksta susitarti, visi geranoriškai bendradarbiauja ir supranta, kokio tikslo bendrai siekiame, todėl vieni kitus pakonsultuojame ir vieni iš kitų mokomės.

Anksčiau ne kartą teko girdėti viešai išsakomas mintis, kad privačių miškų savininkui niekas nerūpi, tik kaip kuo greičiau bei sėkmingiau nukirsti mišką ir pasiimti pinigus. Tačiau dabar galiu drąsiai pasakyti, jog tikrai taip nėra ir dauguma miško savininkų rūpinasi miškais, juos puoselėja, tausoja bei galvoja apie jų ateitį – tai vienas iš didžiausių mano atradimų pradėjus dirbti VšĮ „Darnūs miškai“ direktore.

(K): Papasakokit prašau plačiau, kaip veikia pirmasis grupinio sertifikavimo privačiuose miškuose modelis?

(A): Kadangi tai pirma tokio masto privačių miško savininkų grupė Lietuvoje, patirties ir pavyzdžių nėra daug, todėl grupės valdymą bei administravimą nuolatos po truputį tobuliname. Tačiau pagrindinis grupės tikslas yra suburti privačius miško savininkus bendram miškų tvarkymo sertifikatui, taip sumažinant kaštus ir nuimant administracinę naštą.

Supaprastintai grupės modelį galima būtų apibūdinti taip: VšĮ „Darnūs miškai“ supažindina miško savininkus su standarto reikalavimais, koordinuoja sertifikavimo procesą, užtikrina vidinę kontrolę dėl reikalavimų įgyvendinimo, o miško savininkas ūkininkauja savo miško valdoje vadovaudamasis sertifikavimo sistemos principais ir kriterijais. Dalyvavimas grupėje savanoriškas (įstojimas, išstojimas galimas bet kada), o didžiąją dalį kaštų pirmus dvejus metus dengia projekto iniciatoriai.

Vienas iš esminių grupės skirtumų lyginant su analogiškomis grupėmis Latvijoje ar Estijoje tas, kad miško savininkas išlaiko pilną savo miškų ūkio veiklos kontrolę, t.y. medienos ruoša, kita ūkinė veikla, medienos pardavimai vykdomi ne per grupės administratorių, bet savo nuožiūra. Taip pat svarbu pastebėti, kad smulkiam miško savininkui tai bene vienintelis realus kelias sertifikuoti savo miškų tvarkymą.

(K): Ką Jums, kaip miškų ūkio specialistei, davė privačių miškų sertifikavimas?

(A): Iki šiol tiesiogiai su privačių miškų savininkais ir sertifikavimu nedirbau, tad šią naują patirtį vertinu kaip labai naudingą. Studijuojant, kaip ir visi studentai, esame supažindinami su daugialype miškų nauda ir aplinkosauginių, socialinių bei ekonominių funkcijų derinimu. Tačiau praktikoje paprastai labiau dirbame vienoje sferoje – kas arčiau ekonominių, kiti daugiau aplinkosauginių ar socialinių klausimų. Pradėjus dirbti su miškų sertifikavimu, tenka pasinerti ir vienodą dėmesį skirti visoms trims sritims.

(K): Kaip galėtumėte „sugriauti mitus“, neva sertifikuoti miškus yra brangu, tenka prisiimti nerealius aplinkosaugos reikalavimus, suvaržoma ūkinė veikla ir pan.

(A): Grupė ir buvo suburta tam, kad miško savininkui sumažinti kaštus. Visi grupės nariai gauna vieną bendrą sertifikatą, tad ir sertifikavimo kaštus dalinasi priklausomai nuo valdomo miško ploto bendrai. Žinoma, FSC miškų sertifikavimas, tai nėra tik „popieriaus gavimas“, reikalavimai yra šiek tiek griežtesni, nei numato Lietuvoje galiojantys teisės aktai, tačiau mūsų pavyzdys rodo, kad tie suvaržymai nėra jau tokie baisūs ir neįgyvendinami.

(K): Ką sakote miško savininkams – kokie pagrindiniai miškų sertifikavimo privalumai?

(A): FSC sertifikuotos medienos poreikis nuolatos auga ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje. Todėl sertifikuodamas miškų tvarkymą, miško savininkas praplečia galimybes parduoti medieną už geresnę kainą. Be to, FSC standartų reikalavimai nėra tušti suvaržymai ir juos įgyvendindamas miško savininkas prisideda prie atsakingo savo turto (miško) valdymo. Pirmosios miškų urėdijos sertifikatus gavo dar 2001 metais. Manau, kad dauguma privačių miškų savininkų tvarkosi tikrai ne prasčiau ir sėkmingas grupės sertifikavimas tai tik patvirtina.

(K): O kuriose srityse privačiam miškų ūkiui reiktų pasitempti, norint atitikti pasaulinius geros praktikos miškų ūkio principus?

(A): Kaip jau minėjau, sėkmingai praėjęs FSC vertinimo auditas parodė, kad situacija nėra bloga, audito metu nebuvo nustatyta neatitikčių standarto reikalavimams, tačiau iš tiesų pasitempti yra kur. Šiek tiek „šlubuoja“ apsauginių juostų prie atvirų vietovių palikimas, biologinės įvairovės medžių atrinkimas, negyvos medienos palikimas, ypatingos aplinkosauginės vertės miškų identifikavimas.

Tačiau nepaisant gerų audito rezultatų ant laurų neužmiegame, lapkričio mėnesį buvo surengtas seminaras, kurio metu aptarėme silpnas vietas ir ateityje, žinoma, ieškosime būdų išspręsti šiuos klausimus. Tokių renginių metu stengiamės pakviesti savo srities ekspertus, kad miško savininkas ne tik žinotų standarto reikalavimą, bet ir suprastų ko vienu ar kitu suvaržymu siekiama, kokia visų šių pastangų prasmė.

(K): Teko susipažinti su kaimyninių šalių privačių miškų sertifikavimu. Kokius panašumus ir skirtumus įžvelgtumėte?

(A): Kadangi VšĮ „Darnūs miškai“ gyvuoja tik šiek tiek daugiau nei pusė metų ir iki šiol visą laiką stengėmės skirti grupės sertifikavimui, tad, deja, laiko bendrauti su kitų šalių sertifikuotų grupių administratoriais liko nedaug. Per šį laikotarpį truputį detaliau, teko susipažinti su Latvijos privačių miškų sertifikavimu.

Iš kelionės ir diskusijų su kolegomis latviais labiausiai įstrigo tai, kad ten biologinės įvairovės medžiai paliekami kirtavietės kraštuose, ir jie nėra atrenkami prieš kirtimą. Taip pat Latvijos privačių miškų savininkai minimaliai naudoja repelentus – jie juokiasi sakydami, kad „švinas apsaugo medžius nuo žvėrių“.

(K): Kokie būtų Jūsų sertifikavimo grupės artimiausios ir tolimesnės ateities planai?

(A): Turime labai ambicingą viziją– kas metus sertifikuoti apie 30 000 ha naujų miško valdų, o iki 2020 metų planuojame pasiekti iki 100 000 ha sertifikuotų miškų. Taip pat svarstome galimybę padėti miško savininkams ir medienos apdirbimo, prekybos įmonėms įdiegti gamybos grandies sertifikatus. Siekiame, kad miško savininkai būtų patenkinti VšĮ „Darnūs miškai“ darbu ir pas mus galėtų gauti visas su sertifikavimu susijusias paslaugas. Taip pat artimiausiuose planuose numatytas dalyvavimas FSC Nacionalinio standarto rengimo procese, kur ketiname atstovauti privačių miško savininkų interesus.

(K): Ko reikėtų, kad privačių miškų sertifikavimo procesas šalyje plėtotųsi toliau?

(A): Sunku pasakyti, galbūt norėtųsi atsakingesnio valstybės institucijų požiūrio. Iki šiol Aplinkos ministerijos pozicija buvo tokia, kad šį procesą turi reguliuoti rinka. Tačiau dėl standarte numatytų ir savininko prisiimtų griežtesnių aplinkosauginių bei socialinių įsipareigojimų, naudą gauna ir valstybė, ir visuomenė. Iš kitos pusės, privačių miškų sertifikavimo procesas jau prasidėjo ir, manau, kad ateityje jis įsibėgės.

Viskam reikia šiek laiko, juk mes miškininkai esame truputį konservatyvūs, tad visas naujoves priimame atsargiai. Bet aš kantri optimistė ir tikiu, kad po kelerių metų sertifikuotas privačių miškų plotas Lietuvoje sudarys ne kilis, o keliasdešimt procentų ir mes galėsime pasigirti atsakingai tvarkomais miškais.

(K): Ačiū už atsakymus.

Kalbino Aidas Pivoriūnas