Julius Bačkaitis: Laikas kirtimus vėl vadinti medžiapjūte

Klausimas (K): Gerbiamas Juliau, ar galite pagrįsti, jog medžiapjūtė yra natūrali kokybiško miško atsikūrimo sąlyga?

Atsakymas (A): Medžiapjūtė (t. y. įvairaus pobūdžio ir intensyvumo medžių kirtimai) – yra kryptingas, žmogaus valdomas, natūralių gamtinių procesų imitavimas.

Miško atsikūrimo procesams ir gyvūnijai nėra didesnio skirtumo, ar garbaus amžiaus medynas per ilgesnį laiką arba ,,sugreitintu” būdu (dėl vėjavartų, vėjalaužų, gaisro, kenkėjų invazijos, ligų, bebrų poveikio ar žmogaus atliktų kirtimų) smarkiai išretėjo, ar jo vietoje liko laikinai medžiais neapaugusi teritorija (žuvęs medynas arba kirtavietė). Lygiai taip pat gamtai (ar miškui kaip ekosistemai), nėra didesnio skirtumo ar naujoji miško karta atsirado savaiminiu būdu (sudygo iš sėklų ar išaugo iš kelmų bei šaknų), ar buvo pasodinta žmogaus rankomis.

Galutiniame rezultate mes galime kalbėti tik apie genetinės medžių įvairovės padidėjimą ar sumažėjimą (priklausomai nuo požiūrio) ir produktyvumo sumažėjimą (esant savaiminiam atsikūrimui).

Tačiau, bet kokiu atveju, ten bus ne tuščia vieta, o daugelio gyvosios gamtos elementų gyvenamoji vieta. Kita vertus, bent jau man, trumpalaikėje perspektyvoje gana graudu žiūrėti į buvusius gražius medynus, kuriuose po kenkėjų, ligų ar/ir vėjų stichinio poveikio, nevykdant kryptingos miško at(si)kūrimo priežiūros, ištisais hektarais matome augančius lazdynynus su pavieniais medžiais (juose), pvz., Strošiūnų kraštovaizdžio draustinyje, Kamšos botaniniame-zoologiniame draustinyje ir kitur.

(K): Iš kur kyla visuomenės žinojimas, kad “plynieji kirtimai yra blogai” ir kodėl atsitinka taip, kad gamtininkais ir verslininkais save vadinantys personažai geriau išmano miškininkystę?

(A): Miškininkų (praktikų ir mokslininkų) bendruomenei nekyla abejonių, kad tai yra viena iš kryptingos miškininko profesijos ,,juodinimo” akcijos dalių.

Akivaizdu, kad negali be neigiamų pasekmių praeiti tendencingos laidos televizijoje, o ypač laikas nuo laiko pasikartojantys straipsniai žiniatinkliuose (pvz., delfi.lt ar pan.), kuriuose bene visi miškininkai įvardinami kaip vagys, neišmanėliai, medžių ir žvėrelių žudikai, na o kartais – dar ir kaip girtuokliai ar kyšininkai.

Ir tuomet į viešumą išeina nežinia kieno ir kokiais tikslais finansuojamos ,,pasaulio teisuolių“ – tautos ir miškų gelbėtojais prisistatančių pseudožaliųjų organizacijos, kurių nariai ir be miškininko, ekologo ar gamtosaugininko išsilavinimo, puikiai žino, kad bet koks medžių kirtimas yra blogis, arba pvz., kad miškus reikia kirsti tik atrankiniais kirtimais!

Iš koto verčiančios žinios. Tačiau 9 iš 10-ies tų ,,žinovų“ vargu ar sugebėtų paaiškinti kas gi tie atrankiniai kirtimai, kuo jie (realiai) skiriasi nuo atvejinių kirtimų, ir kokiu būdu reikėtų arba būtų galima atkurti įvairių medžių rūšių medynus (neskaitant eglynų), kurių sėkmingas atsikūrimas siejasi būtent su dideliais šviesos kiekiais ir ,,stogo” (t.y. stelbiančių medžių) nebuvimu.

Kas blogiausia, kad tie vadinamieji ,,miško gelbėtojai” nesugebėtų netgi plynų ir neplynų kirtimų privalumų ir trūkumų (realių, o ne politizuotų) išvardinti, tačiau jie tiksliai žino, kad plyni kirtimai blogis. Ir koks gi skirtumas, kodėl!

(K): Yra žinoma, kad kirtavietės pasižymi labai didele biologine įvairove. Galite pateikti pavyzdžių, kodėl kirtavietės yra svarbios gamtosauginiu požiūriu?

(A): Jau minėjau, kad įvairaus dydžio kirtavietės arba dėl abiotinių – biotinių aplinkos veiksnių žuvę medynai, iš principo yra vienas ir tas pats. Tačiau skirtingai nei plynose kirtavietėse, kažkodėl niekas gi neteigia, kad, pvz., vėjas išversdamas medyną, sunaikino visą ten buvusią (ir būsimą) biologinę įvairovę ir mes turime blogesnes sąlygas nei dykumoje. Nieko panašaus!

Milijonus metų pasaulyje vyksta miškų kaita ir vieni gyvieji organizmai gyvena ir minta mišku apaugusiose teritorijose, kitos rūšys – kirtavietėse ar žuvusiuose medynuose, trečios rūšys – ir ten, ir ten. Negi galima teigti, kad turi teisę išlikti pvz., tik sename eglyne ar drebulyne gyvenančios rūšys, o po medyno išvirtimo ar nukirtimo atsiradusios augalų ir gyvūnų rūšys yra blogos ar nepilnavertės? Tai absurdas. Beje, nepagrįstas mokslu.

Ornitologai patvirtintų, kad atsiradus kirtavietei, tik kelios paukščių rūšys pasislenka kiek toliau nuo kirtavietės krašto, tuo tarpu didžioji paukštelių rūšių dalis ,,pasislenka” kirtavietės link ir didžiąją laiko dalį leidžia ant kirtavietės ir miško ribos, kur jie gali ir pasislėpti, ir pasimaitinti ne tik medyno sėklomis bei ten gyvenančiais vabzdžiais, bet ir pasigauti kitų vabzdžių ar pasirinkti sėklų, kurių tapo gausu plote laikinai praradusiame medžių dangą.

Ir iš viso – sakyti ar rašyti kad gyvosios gamtos rūšių kaita, vykstanti dėl kirtimų, vėjavartų, gaisrų ar kitų priežasčių, yra blogis – tai yra ne kas kita, kaip absoliutus gamtos dėsnių neišmanymo demonstravimas.

O teigti, kad jei medį nukirto bebras – tai yra gerai, o jei žmogus – blogai, tiesiog juokinga, net komentuoti nėra ką.

(K): Kaip galėjo taip atsitikti, jog miškininkų pokario metais sodintas pušų plantacijas gamtininkai priskiria taigai?

(A): Šio klausimo niuansus manau geriausiai paaiškintų būtent ,,taigos (Lietuvoje) kūrėjai”. Akivaizdu, kad buvo norima įsavinti galimas gauti europines lėšas ir ,,surasti“ kuo daugiau vienaip ar kitaip saugotinų teritorijų – na, taip vadinamieji gamtininkai šiuo klausimu ir pasistengė.

Deja, kaip teigė akademkas S. Karazija (cituoju laisvai) – paieškų metu buvo ,,įjungtas” pernelyg laisvas ,,taigos” traktavimas ir dar laisvesnis atrankos kriterijų interpretavimas. Va, ir rezultatas. Blogiausia, kad ši problema žinoma daugeliui, tačiau kategoriškai atsisakoma ,,taigos” klausimą peržvelgti iš esmės, nes, atsieit, dabar jau per vėlu ką nors koreguoti, pinigai išleisti, vadinasi, nėra reikalo tikrinti atliktų darbų kokybės.

(K): Ar pritartumėte nuomonei, kad laikas pradėti naudoti terminus medžiapjūtė, vietoje miško kirtimai ir atkuriamasis kirtimas arba medžiapjūtė, vietoj plynas kirtimas? 

(A): Gražus terminas ,,medžiapjūtė” buvo vartojamas prieš 100 metų, nematau priežasčių kodėl jis (bent kaip sinonimas) negalėtų būti vartojamas miškininkų ar kitų asmenų, kalbančių apie kirtimus ar miško naudojimą.

Logikos atžvilgiu ,,medžiapjūtės” terminas netgi teisingesnis nei ,,miško kirtimai”, nes miško mes neiškertam – o dar tiksliau – nupjaunam tik medžius.

O mišką galima tik sunaikinti – jo vietoje pastatant namus, nutiesiant kelius ir kt., o senesniais laikais – paverčiant dirbamais laukais.

Pastebėtina, kad ,,medžiapjūtės” terminas puikiai susisieja su plačiai vartojamais terminais ,,šienapjūtė”, ,,javapjūtė”, ,,rugiapjūtė” – mes gi nesakome ,,laukapjūtė” arba ,,pievapjūtė”.

Tad apibendrinant, aš sakyčiau „už“.

(K): Kaip atsilieptų ateities miškų kokybei darbų, kad ir ugdomosios medžiapjūtės, sustabdymas? 

(A): Dėl beatodairiško, mokslo tiesomis neparemto, kišimosi į medynų ugdymo procesus, tikėtinas žymus medynų suprastėjimas genetinių ydų atžvilgiu (storašakių, dviviršūnių, kreivų medžių išlikimas ir jų palikuonių plitimas ateityje), ligų ir kenkėjų gausėjimas (dėl būsimo apsilpusių, stelbiamų medžių palikimo ir gausėjimo) ir mažesnis medyno produktyvumas, bei padarinės, stambios, kokybiškos medienos tūris, nes esant pertekliniam medžių kiekiui, jiems visiems truks maisto medžiagų, vandens ir šviesos.

(K): Pažangiose Skandinavijos, Šiaurės Amerikos šalyse plačiai naudojami miško gaisrai tam, kad kokybiškiau atsikurtų medynai. Ar sulauksime tokių laikų ir pas mus? 

(A): Labai abejoju. Šios idėjos priešininkų, netgi iš pačios miškininkų bendruomenės, bus daugiau nei palaikytojų. Aš jau nekalbu apie gamtininkus ir ,,pseudožaliuosius”, kurie netgi kontroliuojamuose miško gaisruose įžiūrės ,,apokaliptinius” vaizdus.

Iš pušynų atsikūrimo pusės galiu konstatuoti, kad netgi Na augavietėje (jau nekalbant apie augavietes su storesne paklote) po žemutinio gaisro žėlinių būna kelis kartus daugiau ir jie būna gyvybingesni bei spartesnio augimo, nei gretimuose plotuose neliestuose ugnies.

(K): Kokios pasekmės lauktų Lietuvos miškų, uždraudus plynuosius kirtimus?

(A): Nenorėdamas girti ar peikti plynų miško kirtimų, paviešinu pora fragmentų iš pranešimo LR seime ,,Ar neplynieji kirtimai yra daug pranašesni už plynuosius“, kuriame visiems susirinkusiems buvo paviešinti plynų ir neplynų kirtimų privalumai ir trūkumai. Taigi ar iš tikrųjų tie viešai skelbiami atvejinių (o daugeliu atvejų – ir atrankinių) kirtimų privalumai yra privalumai?:

1. išsaugoma miško aplinka (plotas visada padengtas mišku) – iš dalies tiesa (bet gausių nesėkmių atvejais gaunamos tos pačios plynos kirtavietės);

2. dažnai sutrumpėja medynų išauginimo laikas – (dažniausiai) tiesa kertant medynus su II ardu ar pomiškiu, kitur – dažniausiai melas;

3. išvengiama želdinių įveisimo, kartais – ir kitų (pvz. jaunuolynų ugdymo) išlaidų – pavykus kirtimams – dažniausiai (!) tiesa, kitur – melas;

4. padidėja stambios medienos išeiga – teoriškai tiesa, praktiškai melas (daug medžių nudžiūsta; nulaužiama ar išverčiama vėjo, įsigali puviniai);

5. nevyksta nepageidaujam rūšių kaita – (dažniausiai) tiesa kertant medynus su II ardu ar pomiškiu, kitur – dažniausiai melas;

6. užtikrinamas nepertraukiamas miško naudojimas – jei nepertraukiamas miško trikdymas kas 1-5-10 metų yra gėris ir siekinys – tada dalinai tiesa.

O galbūt viešai skelbiami atvejinių (o daugeliu atvejų – ir atrankinių) kirtimų trūkumai yra ne tokie dideli?

1. sunkesnis biržių atrėžimas ir jų eksploatacija. Tiesa. Tenka sužymėti paliekamus medžius + būtina taikytis prie sėklinių metų (bet ignoruojama);

2. kirtimo darbai brangesni, sunkiau panaudoti našiausią techniką. Tiesa;

3. vėjo pažeidimų pavojus. Tiesa. Kuo medynas atvejiniais ar atrankiniais kirtimais labiau išretinamas, tuo vėjo pažeidimai jame didesni;

4. didesnė medžių pažeidimų tikimybė (pažeidžiama 5-20 % medžių + įsimeta puvinys (o esamas – nusikėlus kirtimo laikui – plinta)). Tiesa;

5. mažesnis taip atkurtų medynų skalsumas ir produktyvumas. Tiesa. Pagal gausius literatūrinius šaltinius savaiminių medynų produktyvumas 5-40 % mažesnis nei kultūrinių. Tikslinės medžių rūšys atželia netolygiai;

6. kertamuose plotuose plinta agresyvi atžėlimui žolinė augmenija (lendrūnai, avietės ir kt.), krūmai, netikslinės medžių rūšys. Tiesa.

(K): Ką atsakytumėte teigiantiems, jog medžiai šalia kelių, laukų ir pan. yra paliekami specialiai tam, nesimatytų medžiapjūtės?

(A): Taip, be abejo draudimas kirsti medynus 100 m atstumu nuo magistralinių ir krašto kelių yra įtrauktas į Miško kirtimo taisykles tik dėl aukščiau minėtų ,,pseudožaliųjų“ nuraminimo.

Šis draudimas, deja, nėra paremtas jokiais moksliniais tyrimais, neturi jokios naudos miško produktyvumui, o daugelio medžių rūšių medynų atsikūrimui daro nemažą žalą.

Noriu pastebėti, kad šis draudimas įvestas pažeidžiat aukštesnio rango teisinius aktus, apie ką ex Aplinkos ministerijos Miškų departamento vadovai buvo informuoti keletą kartų, o detalus pagrindimas buvo pateiktas 2016 metų mokslinio-taikomojo darbo ,,Neplynų pagrindinių miško kirtimų projektavimo normatyvai bei rekomenduotinos projektuoti šių kirtimų apimtys atskirose miškų urėdijose“ ataskaitoje, teiginius žr. žemiau:

LR Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. patvirtintoje ,,Miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvų“ naujoje redakcijoje (pakeitus buvusią kelių apsauginių želdinių formuluotę) nurodoma, kad miškai, esantys magistralinių ir krašto kelių apsaugos zonose (pagal LR Kelių įstatymo 12 straipsnį – atitinkamai 70 m ir 50 m atstumu nuo kelio briaunų į abi puses) skirti išsaugoti estetiniu požiūriu vertingiausius medynus ir pakelių kraštovaizdį intensyvaus eismo kelių aplinkoje, produkuoti medieną.

Nors LR Vyriausybės patvirtintoje paskutinės ,,Specialiųjų žemės ir miškų naudojimo sąlygų“ redakcijos 115 punkte tebėra nurodyta, kad plynieji pagrindiniai kirtimai draudžiami 100 m pločio miškų juostose prie magistralinių ir krašto kelių (K, Ą, L, M medynuose bei kituose, turinčiuose rekreacinę, estetinę reikšmę medynuose, taip pat medynuose, kuriuose įrengtos poilsio ir autotransporto aikštelės), tačiau ,,Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų aprašo“ (įsigaliojusio 2016 m. lapkričio 1 d.) 106 punkte nurodoma, kad miške ir miško žemėje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos nustatytos LR Miškų įstatyme.

Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu tai daroma įstatymu (…). Todėl neturėtų būti tokių atvejų, kuomet įstatymas nustato tam tikros ūkinės veiklos apsaugos zonas ir (ar) specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, o Vyriausybė savo nutarimais (o juo labiau – ministras savo įsakymais ar taisyklėmis – J. Bačkaičio pastaba) nustato papildomas su ta pačia veikla susijusias ar to paties pobūdžio žemės sklypui skirtas (…) sąlygas (LR vyriausybės kanceliarijos teisės departamento išvada dėl LR vyriausybės nutarimo Nr. 343 pakeitimo projekto).

Miško kirtimo taisyklių 27 punkte esantis nurodymas, kad plynieji pagrindiniai miško kirtimai draudžiami Miškų įstatymo 3 straipsnyje nustatytais atvejais ir 100 m pločio miškų juostose prie magistralinių ir krašto kelių, yra perteklinis ir nelogiškas, nes neatitinka Konstitucinio teismo išaiškinimo (dėl ūkinės veiklos ribojimų), LR Miškų ir LR Kelių įstatymų, Miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvų nuostatų, o be to pagrindinių kirtimų apribojimai 100 m atstumu greta kelių nėra pagrįsti jokiais mums žinomais moksliniais tyrimais.

Bent jau šiuo metu Miško kirtimo taisyklių 27 punktas riboja ūkinę veiklą ne tik estetiniu požiūriu vertingiausiuose medynuose, bet ir visuose kituose, kuo trukdo įgyvendinti LR Miškų įstatymo nuostatas, kad III-IVA miškų grupės miškuose turi būti formuojami produktyvūs medynai, ko neplynais pagrindiniais kirtimais neretai (pelkiniuose, užmirkusiuose dirvožemiuose, Bt, D medynuose ir kt.) neįmanoma užtikrinti.

(K): Dėkingi Jums už detalius paaiškinimus.

Kalbino Aidas Pivoriūnas