Komentaras dėl miškų pardavimo saugiklių

05.09.19

Pasirodė nuogąstavimų, kad daug Lietuvos miškų sutelkta kai kurių savininkų rankose, kad miškai parduodami be jokių privačios nuosavybės miško plotų apribojimų. Čia dažnai nesuprantama, kad miško ir žemės ūkio paskirties žemės pagal ūkininkavimo plotą yra nepalyginamos.

Miškų ūkio ekonomikos mokslas jau seniai atskleidė pagrindinius miškų ūkio ypatumus, lyginant su kitomis ūkio šakomis. Dėl ilgo medžių auginimo laikotarpio (gamybos ciklo) miškų ūkiui reikia didelių plotų, daug viršijančių žemės ūkio ir kitų gamybos šakų žemės plotų poreikius. Labiausia paplitusių Lietuvoje pušynų kirtimų apyvarta – 100 metų. Tad, norint kasmet paimti vieno hektaro derlių reikalinga turėti 100 ha įvairaus amžiaus miškų. O kad pasiekti bent mikroįmonės dydį (2,03 mln. eurų metinių pajamų) reikalinga per 10 tūkst. ha miško.

Lietuvoje privačių miškų valdos ypatingai smulkios. Pažvelgę į privačių miškų valdų struktūrą, matysime, kad pagal plotą tik apie 10 proc. valdų gali būti ekonomiškai gyvybingos.

Sunku įžvelgti kokius nors privačių miškų sukoncentravimo į vieno ar grupės savininkų rankas požymių. Net stambiausių valdų – 83,8 tūkst. ha miškus turi 54 savininkai.

Lietuvos privačiuose miškuose vyrauja dažnesnio ar retesnio periodinio naudojimo valdos. Jų stambinimo ekonominė nauda abejonių nekelia. 29 proc. privačių miškų savininkų yra ūkininkai. Dar 23,5 – pensininkai, kurių dauguma turi miškų plotelius prie savo smulkių žemės ūkio naudmenų. Jų valdų stambėjimą lems žemės ūkio raida.

Ne saugiklių ar kitokių ribojimų reikia šiems dešimtims tūkstančių miško savininkų, o galimybių kuo efektyviau ūkininkauti savo žemės ir miško valdose.

Jautrus yra miško žemių pardavimo užsieniečiams klausimas. Žemė yra kitokio tipo nuosavybė nei bankai, linų ar cukraus fabrikai. Lietuvos piliečiai ne kartą gyvybėmis gynė žemes nuo Švedijos, Lenkijos, Rusijos kariuomenių. Tad, ne vienam sunkiai suvokiamas šių žemių pardavimas užsieniečiams. Priešingas veiksnys – didesnės užsieniečių mokamos kainos. Šiuo metu „nežaboto miškų išpardavimo nėra”.

Žiniasklaidoje minimi 30 tūkst. ha sudaro 3,5 proc. privačių miškų ir tik 1,4 proc. visų miškų (ir tai daugiau nei per 10 metų).

Nuosavybės formų įvairovė, kaip ir visos kitos įvairovės, yra teigiamas reiškinys. Norint analizuoti miškų pardavimo užsieniečiams procesus, visų pirma, reikalinga patikima ir vieša jų informacija.

Valstybinė miškų tarnyba kas pusmetį skelbia detalią informaciją apie Lietuvos privačių miškų savininkų skaičių ir valdų dydį. Ją reikėtų papildyti apibendrintais duomenimis apie užsienio kapitalo valdomus miškus. Taipogi, reikalinga informacija apie jų naudojimo efektyvumą Lietuvos valstybei. Apibrėžus užsieniečių valdomų miškų galimą dalį ir pastoviai skelbiant informaciją bei ją analizuojant, valstybė, esant reikalui, galėtų operatyviai reaguoti taikydama tik šiam miškų rinkos segmentui specifiškas priemones.

Keistokai atrodo naujų ribojimų ar saugiklių privačių miškų savininkams įvedimas, kai Aplinkos ministerija pluša vykdydama Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plano 1.5.4 darbo 7 punktą „Privačių miškų ūkio teisinio reglamentavimo masto ir administracinės naštos mažinimas, suteikiant daugiau sprendimo teisių ir atsakomybės patiems miško savininkams”.

Dr. (HP) Stasys Mizaras, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Miškų instituto konsultantas