Mitas #4. Privatūs miškininkai moka mažesnius mokesčius

Dažnas, dažnu atveju mažai teišprusęs, bet mėgstantis kalbėti ir už savo kalbas nemėgstantis atsakyti politikas gali postringauti, kad privatūs miškininkai Lietuvoje gyvenai labai gerai ir tik miškų urėdijos moka mokesčius.

Privatus miško savininkas ar įmonė, kuri verčiasi miškų ūkio veikla, perka rinkos kainomis biržes iškirtimui arba naudoja savo turimus miškus. Miško savininkų, kurie naudotų vien savo miškus yra vienetai, absoliuti dauguma rinkos žaidėjų investuoja savo lėšas įsigyjant žaliavą. „Stataus miško“ kaina rinkoje yra 30 eur už kubinį metrą, o jei kirtimų metu planuojama pagaminti 1000 kubinių metrų medienos, vadinasi vien už žaliavą teks pakloti 30 000 eur. Dar pridėkime kelis tūkstančius eurų miškotvarkos projekto rengimui ir biržės dokumentacijos ruošimui, kelis tūkstančius iškirstų biržių atkūrimui, kelių remontui, tūkstantėlį rezervuokime baudoms, 15% Gyventojų pajamų mokesčiui (GPM), 5% bendrosioms miškų ūkio reikmėms, gauname, kad tam, kad įmonė dirbtų ir išlaikytų darbo vietas regionuose, jai reikės dukart tokios sumos, kaip kad ji turi turėti, kad sumokėti už žaliavą.

Kaip šiuo atveju yra valstybės įmonėms miškų urėdijoms, kurių pusę, beje, dirba nepelningai? Remiantis kiekvienais metais aplinkos ministro tvirtinamų nenukirsto valstybinio miško kainomis, nesunkiai galime pamatyti, kad už žaliavą valstybės įmonės miškų urėdijos moka vidutiniškai du kartus mažiau, nei privatus sektorius. Kitaip tariant, pigiai perka iš valstybės žaliavą (o ši pigiai parduoda), kad galėtų sukti kasdienį verslą. Nereikia pamiršti, kad valstybinių miškų valdytojai miško žemę valdo patikėjimo teise, t. y. ją pradėdami valdyti, nepatyrė jokių išlaidų, o įvertinant miškų urėdijų kapitalą, žemė ir miškas šiose įmonėse vertine išraiška į apskaitą nėra neįtraukiami. Dar daugiau, valstybiniai miškų ūkio rinkos dalyviai nemoka 15% GPM. Tiesa, moka 10% tarifo dydžio privalomuosius atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, bet ir tai nesudėtinga susigaudyti, kad mokestinė našta urėdijoms, mokant šiuos mokesčius, analogiškus apyvartos mokesčiui, yra dukart menkesnė nei privatiems miškininkams.

Priminsime, kad kitus mokesčius, tokius kaip pelno, pridėtinės vertės, įmokas į Garantinį fondą, Valstybinį socialinį draudimą ar privalomąjį sveikatos draudimą tiek privataus, tiek valstybinio miškų ūkio subjektai moka tokius pat.