Nokdaunas baltarusišku buldozeriu

2020 05 14

Valdžios vyrai prieš kelis metus patikino Tautą – „Mūsuose nežybės lemputės iš nesaugios kaimynų atominės elektrinės!“ O dar – tvirtai pažadėjo plėsti saugomas teritorijas ir mažinti medžiapjūtės apimtis. Tauta apsalo iš laimės. Dalis dar ir dabar lyg mantrą lemena burtažodžius „Baigia iškirsti miškus“, „Labanoras“, „Išveža medieną“.

Kai tokios miglos į ausis pripūsta į valias, galima pasireguliuoti…pelną. Jo schema paprasta – Lietuvoje sunaikinti vietos biokuro gamintojus, medienos skiedrą gaminančius iš miško atliekų (čia net nekalbama apie didesnį miško naudojimą) įvesti miško naudojimo ribojimus per būtų-nebūtų buveinių tinklo plėtrą, padidinti šilumos vartojimo pajėgumus, į eksploataciją įvedant milžiniškas atliekų deginimo gamyklas ir plačiai atverti sienas kaimyninės šalies kenkėjų pažeistai medienai per naujai tiesiamus geležinkelio ruožus. Kai sumažini pasiūlą, padidini paklausą, prie šio paslaptingo poreikio pradeda rikiuotis eilės tų, kurie nieko nelaukę ima ir valingai patenkina tąjį poreikį.

Kaip skebia oficialūs naujausi duomenys už 2018 metus (už praėjusius metus duomenų dar nėra), prekybos santykiai tarp Lietuvos ir Baltarusijos yra intensyvūs ir vis labiau intensyvėjantys. Pagal paslaugų importą kaimyninė šalis buvo 1-oje vietoje tarp visų Lietuvos prekybos partnerių. Prekių importas iš Baltarusijos augo 16 proc. (107,4 mln. eurų) iki 764,7 mln. eurų, lyginant su 2017 m. Čia aptariama gretutinė šalis mums įdomi kaip tik dėl to, kad svarbiausia importuojamų prekių grupė iš Baltarusijos buvo ne kas kita, o mediena ir jos gaminiai. Importas 2018 m. išaugo 40% iki 166,1 mln. eurų, lyginant su 2017 m.

Yra žinoma, kad šilumos kainas šilumos tiekimo įmonėms, vadovaudamasi „Šilumos kainų nustatymo metodika“, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK), kainos yra perskaičiuojamos kiekvieną mėnesį, įvertinus kuro kainos ir perkamos šilumos kainų pasikeitimą. Šilumos kainų dydį labiausiai lemia šilumos gamybai naudojamo kuro kainos. Viešai deklaruojama, kad biokuro kaina sudaro apie 80 proc. šilumos kainos. Centralizuotai tiekiamos šilumos kainos pokyčius iš esmės lemia kuro ir superkamos šilumos kainos.

Per metus (2020 m. sausis/2019 m. sausis) biokuro kaina mažėjo 33 proc. Ar galutiniai šilumos vartotojai pajuto šilumos kainos mažėjimą? Turėtų pasitikrinti sąskaitas, bent jau mano, sostinės gyventojo, centrinio šildymo naudotojo, sąskaitos nemažėjo, o namai buvo šildomi, lyg už lango pusę metų būtų -30 °C, nors turėjome pačią šilčiausią žiemą per paskutinius pusę šimto metų.

Oficialiai deklaruojama, kad praėjusiais metais Lietuvoje nupirkta 425 tūkst. tne., biokuro, iš kurių sm2 atkeliaujančių iš kaimyninės Baltarusijos yra 70 proc. Jei šie skaičiai nieko nesako, pabandykite įsivaizduoti 80 000 skiedrovežių, kertančių sieną. Gerai prisidedam prie kovos su klimato kaita, ane?

Šilumininkų abrakadabrą pavertus į kietmetrius, gauname apie 1 mln. 800 tūks. m3 medienos produktų masės. Pažvelgus detaliau į valstybės įmonės miškų urėdijos pateikiamus duomenis, matome, kad malkinės medienos per pusmetinius konkursus parduota 150 tūks. ktm. Dar yra vykdyti pardavimai ilgalaikėmis sutartis, bet mano žiniomis, jos sudarytos tik su medžio plokščių gamintojais. Pridėkim ir malkinės medienos pardavimus iš privačių miškų ir pjovimo atliekų kiekius iš kelių belikusių lentpjūvių šalyje. Visa tai sudėjus, gauname, kad vietos biokuro pasiūla buvo apie 500 tūkst. ktm. O tai reiškia, kad gerai suteptais geležinkelio bėgiais įsivežėme maždaug 2,5 karto daugiau, nei parduota biokurui tinkamos vietinės žaliavos.

Norit dar fokusų? Prašau. Aplinkos ministerija deklaruoja, kad iš valstybinių miškų nupirkta apie pusę pagaminto kiekio, vadinasi likęs kiekis paliktas tiesiog supūti miške, o tai yra 2,5 mln. eur. Yra žinoma, kad kaimyninės šalies produkcija lietuviško biokuro kainas numušė trečdaliu, tai miškuose supuvusi suma yra 3 mln. eur. Čia pateikti skaičiavimai tik apie vieną kurui tinkamą medienos produktą, kalbant apie kitą žaliavą sm3, jos nepavyko parduoti apie 100 tūks. ktm, įvertinus kainos dempingą mūsų miškuose supuvo dar 1,5 mln. eur.

Mūsų skaičiavimais, dėl nerentabilumo privačiuose miškuose palikta pūti apie 300 tūkst. ktm sm3 šakų produkcijos, tad vien privatūs miškų savininkai neteko apie 5 mln. eur., o kur dar sumažėjusios kainos įtaka.

Dabartinę situaciją apibrėžia vietos biokuro gamybos įmonės vadovas – kaip turi jaustis smulkus verslo atstovas, stabdantis savo įmonės veiklą, dėl to savo darbuotojui turi pranešti žinią apie atleidimą, nors per penkiolika metų buvo sukurtos šešios dešimtys darbo vietų kaimo vietovėse, investuotos milijoninės lėšos į žmonių mokymus ir biokuro ruošimo techniką?

Ir visa tai vyksta dėl to, kad savimi besigrožintys valdininkėliai, mišką matę tik pro automobilio langus, o biokurą iš fancy konsultantų paruoštų fancy strategijų ataskaitų, niekaip nesugeba parengti tvarkos, kad pirmiausia būtų naudojami vietos žaliavų resursai.

Aidas Pivoriūnas, Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius