Nori išteklių po miškais

11.02.19

Lietuvos žemės gelmėse daugiausia turime durpių, žvyro, smėlio, molio, klinčių ir dolomito. Nors karjerų veikla kloja pamatą visam statybų sektoriui – šalies naudingosios iškasenos naudojamos keliams ir geležinkeliams tiesti, asfaltbetoniui, betonui ir gelžbetoniui gaminti – kalnakasyba jaučiasi nepopuliari tarp valdiškų institucijų, o jai plėtotis trukdo seni ir naujai kuriami barjerai – valstybės miškai ir saugomos teritorijos kalnakasiams neįžengiamos, aktualią temą nagrinėja dienraščio “Lietuvos žinios” žurnalistė Vilma Kasperavičienė.

Sparčiai augant ekonomikai ir ypač statybų sektoriui, šalies kasybos įmonės skaičiuoja nedidelį praėjusių metų apyvartos augimą ir dėl stabdomos plėtros griežia dantį ant aplinkosaugos bei miškininkų.

Akcinės bendrovės „Dolomitas“, eksploatuojančios telkinį „Petrašiūnai-2“, generalinis direktorius Gediminas Skvernys neslėpė: kasėjams ypač nepalankios Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos.

„Nors žemės gelmių įsisavinimas ir plėtra yra neblogai sureguliuota įstatymų, tačiau kartais susiduriame su situacijomis, kai valdininkai savaip traktuoja teisės aktų normas. Naujausia problema – atsisakoma suteikti organizatoriaus teises rengiant žemės gelmių naudojimo planus, kai dalis plėtros teritorijos patenka į valstybinį mišką.

Dėl to visas procesas užstringa, ir karjerai elementariai nebegali plėstis“, – sakė G. Skvernys. Dolomitinio akmens kasybos iki jo apdorojimo įmonės vadovas pabrėžė, kad didžioji dalis tokių teritorijų yra IV grupės (t. y. ūkiniuose) miškuose, kuriuose vykdomi kirtimai.

Visą straipsnį perskaityti galima čia: