Ribojimai miškuose kainuoja, o susimokėti teks piliečiams

16.01.19

Prieš gerus du dešimtmečius miškininkų sueigoje vienas garsus politikas, norėdamas atkreipti žemės ūkio specialistų dėmesį, pasakė, jog miškas – ne morkų laukas. Jis auginamas ne vienerius metus, galutinio rezultato miškininkas gali taip ir nepamatyti, o supratimo ir atsakomybės reikia jau šiandien.

Miškininko profesija ypatinga tuo, jog jis dalyvauja estafetėje – perima miško auginimą iš vyresnių ir perduoda jaunesniems miškininkams. Šiandieninis miškininkas naudoja daugelio dešimtmečių darbo rezultatus, o atkuriant kirtavietę jis deda pamatus naujam miškui, augsiančiam ne ką trumpiau.

Miškininkystės mokslas yra nustatęs daugybę miško auginimo dėsnių, sukūręs instrumentų bei programų, tad visuomenė, norėdama prisidėti prie šio proceso, turi turėti bent elementarių žinių apie miško auginimą. Už nepamatuotų idėjų įgyvendinimą tektų mokėti jai pačiai.

Visuomenės veiksmuose ir siūlymuose ne visada jaučiamas racionalus grūdas. Galbūt ir dėl to, kad miškininkai ne viską padarė, kad supažindintų visuomenę su savo darbais, parodytų priimtų sprendimų pagrįstumą ar atsižvelgtų į racionalius pasiūlymus. Panašu, kad miškininkai eina iš paskos, o ne atvira širdimi laukia visuomenės miškuose.

Prieš porą metų teko lankytis Estijos miškuose. Po valstybinių reformos likę tušti administraciniai pastatai ten buvo paversti lankytojų bei informaciniais centrais – tokių visoje šalyje yra 16. Būriais kasdien ten traukiantys lankytojai randa daugybę eksponatų, supažindinančių su regiono gamta bei miškininkų darbais, moksleiviams organizuojamos gamtos ir miškų pažinimo pamokos, teikiama informacija apie lankytinas regiono miškų vietas, o įrengtomis turistinėmis trasomis ir pėsčiųjų takais galima pasidairyti po visos šalies miškus.

Tuo tarpu mes tik progomis – dalydami šakas – norime visuomenei įsiteikti, bet ne supažindinti ją su mūsų miškais, sudėtinga ir atsakinga miškininkų veikla. Ją kartais netgi bandome paslėpti – mūsų pakelėse draudžiami plyni kirtimai, slepiant nuo visuomenės miškų atkūrimą, ošiančius jaunuolynus.

Taip visuomenėje formuojasi vaizdinys, kad miškai visą laiką buvo brandūs, o atėję piktadariai miškininkai juos sunaikino. Ar taip galima išugdyti visuomenės pasitikėjimą miškininkais, supratimą apie miškininkystę?

Nepaisant suaktyvėjusių visuomenės pasiūlymų tik grožėtis Lietuvos miškais, jie dar ilgai nepraras savo ekonominės svarbos. Todėl turime pasirūpinti, kad miškuose tarptų mums reikalingiausios rūšys, kad didėtų miškų produktyvumas. Būtų sunku pateisinti šimtą metų puoselėtų aukšto našumo medynų iššvaistymą vėjais, įgyvendinant „gamtos pertvarkymo planus“.

Norint visapusiškos ekonominės naudos, reikalingas stiprus, miškininkystę ir medienos pramonę apjungiantis miškų sektorius. Pajėgi medienos pramonė leistų suintensyvinti miškininkystę, suvaldyti medienos eksportą, įgyti investuotojų pasitikėjimą, padidinti darbo vietų skaičių miške ir medienos pramonėje.

Galėtume skirti daugiau lėšų gamtosaugai, aukšto našumo miškai labiau pasitarnautų žaliajai ekonomikai, o tuo pačiu ir klimato kaitos švelninimui. Todėl keistai atrodo požiūris į medienos pramonę kaip į kažką nešvaraus. Mediena yra be galo svarbi žaliava, ypač šiuolaikinėje žaliojoje ekonomikoje. Iš jos gaunami moderniausi biokuro produktai, tekstilės gaminiams reikalingas pluoštas, įvairiausios sandaros medienos plokštes, o pasaulyje sukurtos gamtą tausojančios daugiaaukščių namų iš medienos statybos technologijos.

„Žalieji“ ir kiti politiniai judėjimai turėtų skirti daugiau dėmesio visuomenei supažindinti su žaliosios ekonomikos principais, bet paprasčiau yra patriukšmauti ir suversti kaltę mažiausiai kaltiems. Žalioji ekonomika grindžiama vartojimo prekių gamyba mažiausiomis energetinėmis sąnaudomis produkto vienetui ir atsinaujinančių žaliavų naudojimu, o tai tiesiogiai susiję su tarša, klimato kaita, kuri yra svarbiausias iššūkis. Nepavykus sėkmingai su juo susitvarkyti, visos kitos žmogaus veiklos sritys bus mažai ko vertos.

Biologinės įvairovės išsaugojimas miškuose – šventas reikalas, tačiau turime nusistatyti aiškius kriterijus, kuriais tą įvairovę matuosime. Kitaip po daugelio metų niekas negalės pasakyti kaip iš tiesų pasikeitė biologinė įvairovė, ar sprendimas įsteigti saugomą buveinę buvo racionalus. Jeigu miške turime įvairaus amžiaus medynų, tame tarpe ir kirtaviečių, ir jaunuolynų, reiškia turime ir didesnę buveinių įvairovę, kurioje gali tarpti žymiai didesnis augalų, grybų, gyvūnų kiekis bei rūšinė įvairovė nei tik brandžiuose ar perbrendusiuose medynuose.

Kiekvienu miško kirtimo atveju turi būti įvertintas galimas išorės veiksnių, ypač vėjo, poveikis išretinus vyresnio amžiaus medynus arba plynais kirtimais atvėrus vėjo poveikiui tam neatsparius gretimus medynus, ekonominiai veiksniai. Sunku įsivaizduoti neplynus kirtimus plantaciniuose miškuose, o plynus – besiformuojant gausiam ir gyvybingam pomiškiui po brandžių ar bręstančių medynų danga.

Reikia pripažinti, kad turime labai mažai sąlygų Lietuvos miškuose formuoti tipiškus keturių kartų įvairiaamžius medynus, kurie užtikrintų pastovią miško dangą. Šia linkme dar turėtų padirbėti ir Lietuvos mokslininkai bei praktikai. Atvejiniai kirtimai – miško atnaujinimas per 2-3 atvejus – pateisinamas tik tada, kai garantuojamas atžėlimas pageidaujama medžių rūšimi, kai nėra nepageidautinų pasekmių.

Neapdairus neplynų kirtimų vykdymas nepageidaujamai atsilieps ateities medynų rūšinei kaitai bei miškų produktyvumui, o tuo pačiu mažins apsaugines miško savybes.

Lietuvos miškininkystė tapo pernelyg priklausoma nuo politinių sprendimų, ignoruojant mokslo pagrįstas ir praktikoje išbandytas rekomendacijas ir technologijas.

Kita vertus, didelis smulkmeniškumas, kontroliuojant kiekvieną miško savininko žingsnį stabdo iniciatyvą ir miško savininkų kūrybines paieškas. Tas pat pasakytina ir apie valstybinių miškų miškininkus. Ribojimai miškuose kainuoja, o susimokėti teks valstybei, o tiksliau – patiems piliečiams.

Prof., habil. dr. Andrius Kuliešis, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras