Privačių miškų vizija: Ramūnas Karbauskis

Trečiasis į klausimus atsako Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis:

Klausimas (K): Kaip ketinate spręsti importuojamos iš trečiųjų šalių medienos produktų (biokuro) importo klausimą?

Atsakymas (A): Medienos biokuro (konkrečiai medžio skiedrų) importas iš Baltarusijos (konkuruojantis su vietiniais biokuro gamintojais) tapo aktualiu klausimu paskutiniuoju metu, kai bendrai krito visos medienos kainos, taip pat atpigo ir biokuras. Dar prieš pora metų situacija buvo priešinga – medienos ir biokuro kainos buvo aukštos ir importas iš Baltarusijos buvo matomas kaip galimybė padidinti konkurenciją ir kartu atpiginti šį svarbų atsinaujinantį energijos šaltinį, o taip pat ir šildymo kainas gyventojams.

Taigi, tam tikros apimties biokuro importo iš trečiųjų šalių realus egzistavimas yra naudingas konkurencijos padidinimo ir žemesnių šildymo kainų gyventojams palaikymo prasme. Tačiau svarbūs ir kiti aspektai, tai yra tiek nacionalinis saugumas, tiek ir vietinės biokuro žaliavos tinkamas panaudojimas, kartu paskatinant vietinę biokuro gamybą ir tuo paremtą ekonomiką.

Tai šiuo aspektu būtina ieškoti teisinių ir kitokių priemonių, kurios leistų surasti tinkamą balansą: pirmiausia racionaliai panaudoti vietinės biokuro žaliavos potencialą, o importuojamu biokuru (medžio skiedromis) užpildyti likusią rinkos dalį.

(K): Kokių priemonių imsitės siekiant padidinti šalies miškingumą?

(A): Prielaidos ambicingam miškingumo didinimui ateinančiais dešimtmečiais yra numatytos rengiamuose arba jau patvirtintuose nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose (Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija (iki 2030 metų), Lietuvos Respublikos bendrojo plano koncepcija (iki 2050 metų), Nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų planas 2021-2030 m. ir t.t.). Tačiau siekiant realiai padidinti šalies miškingumą, pirmiausia būtini žemės plotai, kuriuose būtų galima veisti mišką.

Žemės ūkio ministerija ir jai pavaldi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kuri valdo laisvos valstybinės žemės fondo žemę, prioritetą teikia šios žemės nuomai žemės ūkio veiklai vykdyti, todėl VĮ Valstybinių miškų urėdijos galimybės gauti plotų miškams veisti ir didinti šalies miškingumą ribotos. Privačių žemių savininkai mieliau renkasi žemės ūkio veiklą, kuriai vykdyti nereikia leidimų, didesnės tiesioginės išmokos ir greitesnė finansinė grąža už pagamintą produkciją.

Siūlome sumažinti biurokratinę naštą – atsisakyti kaimo plėtros žemėtvarkos projektų miškui veisti išduodant leidimus ir keičiant pagrindinę žemės naudojimo paskirtį.

(K): Ar siūlysite naikinti nepasiteisinusį papildomą 5% dydžio mokestį už ūkinę veiklą miške?

(A): Pirmiausia būtina akcentuoti, kad bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti ir gamtotvarkos priemonėms miškuose įgyvendinti nustatyti privalomieji 5 proc. atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, nėra nepasiteisinęs mokestis. Vadovaujantis Miškų įstatymo 7 straipsnio nuostatomis visi miškų valdytojai, nuo 2015 m. sausio 1 d. įskaitant ir privačių miškų savininkus, į valstybės biudžetą moka 5 proc. dydžio atskaitymus iš pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Šių atskaitymų lėšos naudojamos bendrosioms miškų ūkio reikmėms ir gamtotvarkos priemonėms miškuose finansuoti.

Bendra kasmet sumokama šio mokesčio suma siekia apie 10-13 mln. Eurų. Didžiąją dalį šios sumos sudaro VĮ Valstybinių miškų urėdijos (iki 2018 m. konsolidacijos – 42 valstybės įmonių miškų urėdijų) sumokėtos sumos. Privačių miškų savininkų (fizinių ir juridinių asmenų) sumokamo 5 proc. atskaitymų mokesčio suma taip pat ženkli ir siekia iki 4,5 mln. eurų kasmet.

Privačių miškų atveju privalomuosius 5 proc. atskaitymus kasmet moka apie 3-4 tūkstančiai fizinių ir juridinių asmenų, taigi vidutiniškai vienas mokesčių mokėtojas sumoka apie tūkstantį eurų. Visos šios privalomųjų atskaitymų lėšos naudojamos tikslingai: miškų inventorizavimui, bendros, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, valstybinės miškų priešgaisrinės sistemos organizavimui ir išlaikymui, masinių ligų ir kenkėjų židinių likvidavimui, privačių miškų savininkų konsultavimui ir mokymui, privačių miškų savininkų organizacinių struktūrų įsikūrimui, miško kelių ir susijusių miško žemės sausinimo sistemų įrenginių priežiūrai ir taisymui (remontui) ir kt., tokiu būdu reikšmingai prisideda ne tik prie valstybinių, bet ir prie privačių miškų apsaugos, priežiūros ir tvarkymo.

Itin didelis dėmesys skiriamas miško kelių tvarkymui šiomis lėšomis – kasmet suremontuojama po maždaug tūkstantį km miško kelių, dauguma kurių eina per privačius miškus. Taigi, privalomųjų atskaitymų lėšomis gerinamos visų miškų ūkio subjektų veiklos sąlygos ir surinktos lėšos paskirstomos taip, kad būtų naudingos tiek valstybiniam, tiek privačiam miškų ūkiui. Manome, kad bendrųjų miškų ūkio reikmių tenkinimu adekvačiai turėtų rūpintis visi miškų valdytojai, neišskiriant privačių miškų valdytojų.

(K): Kokius veiksmus ruošiatės atlikti, siekiant mažinti suvaržymus miškininkystei?

(A): Visais atvejais vertinant tam tikrus miškininkystės ribojimus turi būti vertinama, kiek tam tikri suvaržymai yra būtini miško ekosistemų apsaugos užtikrinimui, tačiau kartu visais atvejais siekiama, jog nebūtų suvaržoma miškų ūkio veikla nepagrįstai. Tinkamo balanso ieškojimas ir suradimas yra vienas iš pagrindinių iššūkių teisėkūroje miškų srityje.

Sieksime privačių miškų ūkio teisinio reguliavimo masto ir administracinės naštos mažinimo, suteikiant daugiau sprendimo teisių ir atsakomybės patiems miško savininkams, miškų kontrolę orientuojant į esminę įtaką miško ekosistemai turinčias miškų ūkio veiklas, jau šiuo metu Aplinkos ministerijoje yra rengiamas Miškų įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo būtų mažinama administracinė našta miško savininkams ir atsisakoma perteklinio reguliavimo. Daugiau sprendimo teisių ir atsakomybės suteikiant patiems miško savininkams, siekiama formuoti miško savininkų didesnį sąmoningumą, stiprinti jų nuosavybės jausmą, o kartu labiau aktyviai prisidėti prie savo, o kartu ir visos Lietuvos ateities miškų formavimo.

(K): Kokius siūlytumėte kompensacinius mechanizmus už ūkinės veiklos ribojimus?

(A): Bendras siekis yra ir bus, jog miško savininkui turi būti visais atvejais teisingai atlyginama už jo nuosavybei nustatytus naujus ūkinės veiklos apribojimus. Atsižvelgus į tai, rengiant teisės aktus visais atvejais yra vertinama kokią tai įtaką turės miško savininko nuosavybės teisei ir kaip turėtų būti teisingai atlyginama už būtinus veiklos ribojimus.

Dar šios kadencijos Seimas rudens sesijoje svarstys Miškų įstatymo pakeitimo projektą Nr. XIIIP-4399, kuriuo be kitų pakeitimų, taip pat siūloma nustatyti kompensavimo už veiklos apribojimus miškuose, kurie nėra saugomose teritorijoje, mechanizmą, nes šiuo metu kompensaciniai mechanizmai apima tik tuos atvejus, kai veiklos apribojimai nustatomi saugomų teritorijų miškuose.

Suprantama, jog ir saugomose teritorijose dėl miško ekosistemų apsaugos ir kiti nustatyti būtinieji ūkinės veiklos suvaržymai bei dėl to patiriami ekonominiai nuostoliai miško savininkams turi būti adekvačiai ir sąžiningai kompensuojami. Šiandieninis Saugomų teritorijų įstatymas tokios sąžiningos ir adekvačios kompensacijos nenumato. Tuo tikslu papildomai reikia iš esmės peržiūrėti ir koreguoti šiuo metu taikomas kompensavimo už ūkinės veiklos apribojimus saugomose teritorijose tvarkas ir metodikas.

(K): Ar sutinkate, kad privačių miškų lankymas turėtų būti galimas tik gavus savininkų leidimą?

(A): Oficialiai suformuotoje konstitucinėje doktrinoje (Konstitucinio Teismo nutarimuose) yra įvardijama tokia nuostata: „miškai, parkai, telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai; pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus“. Ši nuostata gali būti laikytina paaiškinimu, kodėl savininko teisės tam tikruose, ypatinguose nuosavybės teisės objektuose viešojo intereso naudai gali būti ribojamos intensyviau.

Lankymasis miške yra ir turėtų būti laisvas nepriklausomai nuo miško nuosavybės formos, žinoma, išskyrus ir dabar teisės aktuose galiojančias išimtis (rezervatų ir specialios paskirties objektų miškus; miškus, kuriuose savivaldybių vykdomosioms institucijos valdytojo teikimu dėl svarbių priežasčių uždraudžia ar apriboja lankymąsi). Tačiau įvertinus tai, kad įstatymuose nėra aiškiai apibrėžtos ir saugomos savininko privatumo ribos, galiojantis teisinis reguliavimas galėtų būti tikslinamas aiškiau suformuluojant lankstesnes savininko teisių garantijas, pvz., uždraudžiant kenkti savininko verslui ir pan.

(K): Pažangios kaimyninės šalys, siekdamos efektyvių aplinkosaugos sprendimų mažinti oro taršą, ėmėsi didinti maksimalius miškovežio su kroviniu svorius. Koks būtų Jūsų matymas šioje srityje?

(A): Oro tarša yra viena iš reikšmingiausių sveikatos ir aplinkos problemų, todėl aplinkos oro taršos mažinimui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Pagal Nacionalinį oro taršos mažinimo planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 371 „Dėl Nacionalinio oro taršos mažinimo plano patvirtinimo“, siekiant sumažinti taršą azoto oksidais, didžiausią dėmesį reikia skirti taršos sumažinimui transporto sektoriuje. Siekiant šio tikslo bus vertinamos įvairios galimos priemonės, įskaitant ir maksimalių miškovežio krovinių svorių didinimą bei atitinkamai bus atsižvelgiama į kitų valstybių patirtį šioje srityje. Žinoma, pasiūlymas turės būti vertinamas kompleksiškai, atsižvelgiant į kelių infrastruktūros galimybes, taip pat galimas alternatyvias priemones tam pačiam tikslui pasiekti.

(K): Prašome išvardinti tris esmines nuostatas privačių miškų atžvilgiu.

(A): – Privatūs miškai, kaip ir visi kiti miškai, turi būti tvarkomi pagal darnaus miškų ūkio principus, suderinant ekonominių, ekologinių ir socialinių visuomenės poreikių miškams tenkinimą.

– Miško savininkas turi turėti daugiau laisvės priimti sprendimus dėl savo miško tvarkymo, kartu prisiimti ir daugiau atsakomybės dėl savo miško ateities. Tai prisidėtų prie savininkų, o kartu ir visuomenės sąmoningumo didinimo.

– Už ūkinės veiklos apribojimus privačiuose miškuose turi būti teisingai ir proporcingai kompensuojama jų savininkams, o tokie apribojimai turi būti nustatomi tik tinkamai ir laiku prieš tai informavus miško savininką ar valdytoją.

(K): Prašome įvertinti pastarųjų kadencijų LR Seimo ir Vyriausybės veiklas miškų ūkio srityje.

(A): Neabejotinai reikšmingiausias pastarosios politinės kadencijos veiklos rezultatas miškų ūkio srityje – valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje Valstybinių miškų urėdijoje. Nors pribrendęs gerokai anksčiau, valstybinių miškų valdymo pertvarkymas buvo atliktas 2017-2018 metais.

Pasirinktas vienos įmonės modelis iš esmės atspindi bendrąsias kitų Europos šalių vykdytų valstybinių miškų valdymo reformų tendencijas, tokiu būdu sukurta optimizuotos struktūros ir konkurencinga (lyginant ir su kaimyninėmis šalimis) valstybinių miškų valdymo įmonė, turinti potencialą stabiliai veikti ilgalaikėje perspektyvoje (ko nebuvo galima pasakyti apie prieš pertvarką veikusių 42 atskirų valstybės įmonių miškų urėdijų visumos veiklą).

Kartu išlaikyta regioninių padalinių su dar smulkesniais vienetais (girininkijomis) struktūra sudaro prielaidas tinkamai vykdyti visus būtinus miškų ūkio darbus visuose įmonei patikėtuose valstybiniuose miškuose – kiek daugiau nei viename milijone hektarų valstybinės reikšmės miškų arba maždaug pusėje visų Lietuvos miškų.

(K): Prašytume išvardinti Jūsų partijos miškų ir/ar aplinkosaugos specialistus, kurie, vykdytų pagrindines šių sričių pareigas arba bent jau prisidėtų/prisidėjo prie Jūsų partijos rinkiminių nuostatų formulavimo?

(A): Seimo nariai atsakingi už aplinkos apsaugos politiką.

(K): Ačiū Jums už atsakymus.

Klausė Aidas Pivoriūnas