Arvydas Urbis: Su miško augintojais turim giedot tą pačią giesmę

Klausimas (K): Arvydai, Jūsų nuomone, kokios yra priežastys, kad pas mus medienos apdirbimo sektorius yra labiausiai technologiškai atsilikęs lyginant su kaimyninių šalių pavyzdžiais?

Atsakymas (A): Atsakant į šį klausimą, pradėti reiktų nuo to, kad medienos apdribime esminė sąlyga yra pridėtinės vertės kūrimas. Kuo labiau rąstą žmogus paverčia dailylente ar baldu, tuo ekonomiškai sveikesnė pramonė, o tuo pačiu didesnis ir jos indėlis į bendrą ekonomikos ūkį. Lyginant su kaimynais latviais, estais, net tais pačiais lenkais, mes matome, kad jie iš rąsto išspaudžia daugiau brangesnių produktų, o mūsų smulkiosios ir vidutinės įmonės taip ir trypčiojame pirminio rąsto apdirbimo vežėčiose, Tai va, antras svarbus dalykas ir skirtumas yra tas, kad pas mus su valstybinės medienos įsigijimu yra sunkumai, o būtent – per didelę dalį medienos nuperka tarpininkai ir kitų šalių lentpjūvės. Ir išveža ją į Latvija ar Lenkija. O trūkstant žaliavos menksta pajamos ir nebelieka finansų gamybos modernizavimui, be to ir bankai mūsų pramonės nemyli. Kažkaip neteko girdėti, kad taip vyktų pas kaimynus.

(K): Yra tokios medienos, kur mes neturime pajėgumų perdirbti, turiu galvoje popiermedžių sortimentus, naudojamus celiuliozės gamybai.

(A): Čia kita kalba, čia negaliu kritikuoti, nes yra kaip yra, juolab, kad šis medienos sortimentas nėra patogus apdirbti lentpjūvėms. Panašumai atsiranda su žemės ūkiu, nes mes laukuose užauginame daug pašarinių grūdų produkcijos ir ją eksportuojame, nors patys nevartojame.

(K): Na, pas mus, greičiau pastatys atominę elektrinę, nei sumąstys, kaip pritraukti investicijas į celiuliozės gamyklą.

(A): Kažkas panašaus yra ir su požiūriu į esamą medienos apdirbimo pramonę. Juk mes esam vieni nedaugelio likusių darbdavių kaimiškose vietovėse, o supratimo iš valdžios pusės, kad šį sektorių reikia labiau suprasti, net nesakau, kad remti, trūksta.

Turime suprasti, kad perdirbdami medieną čia, laimi visi, nes biudžetas gauna pajamų. Jei to nelieka, drįsčiau sakyti, kad yra pavagiama šalis per darbo ir pajamų netekimą. Jei nesivysto medienos pramonė, nedidėja konkurencija, žaliavos kaina mažėja. Tą kaip dabar ir matome.

Pasakysiu taip, kad sakykim, jei porą metų valstybė uždraustų medieną, kuri netinka vietos pramonei, išvežti, medienos kainos padidėtų iki 10%. Garantuoju. Tik dėl vidaus konkurencijos ir iš to laimėtų tiek valstybė, kaip miškų operatorius, tiek privatūs miškų savininkai.

(K): Bet gal padėtis keičiasi, atsiranda teigiamas požiūris į vietos verslą, kuris sukuria darbo vietas, moka mokesčius, sugeba paremti vietos bendruomenių iniciatyvas?

(A): Taip, pradėjo keistis. Bet dar nesenai visai prastas požiūris buvo. Lyg būtume priešai valstybėje. Kiek daug mūsų vakarų Lietuvoje į nežinią nukeliavo didelių ir mažesnių lentpjūvių. Vien Šilalės rajone buvo 20 lentpjūvių ir jos visos dirbo keliomis pamainomis. Kur jos dabar? Kur dirbę žmonės? Tai skaudžios pamokos tiek verslui, tiek ir institucijoms.

(K): Pabandykim giliau įlįsti į lentpjūvininko kasdienybę.

(A): Čia nėra labai sudėtingas verslas. Reikia tik laikytis terminų, kokybės reikalavimų ir turėti žaliavos. Mes skaičiuojame lentos kainą, priklausomai nuo to, kokia yra rinkos kaina už šią produkciją. Kitaip tariant, už kiek mes sugebame parduoti savo produkciją pirkėjui, kuris dažniausiai yra iš Vakarų Europos, Anglijos ar Prancūzijos. Taigi, vyksta toks atvirkštinis skaičiavimas. Nuo tos gaunamos kainos atimame gamybos kaštus, transporto kaštus, mokesčius ir gauni sumą, kurią gali mokėti žaliavos tiekėjui už apvaliąją medieną. Dirbame Lietuvoje 3-5% maržos rėmuose, tad galite įsivaizduoti, kad padėtis įtempta. Kad dar geriau suprastumėte, kokioje situacijoje esame, įsivaizduokite, kad tam, kad išgyventų lentpjūvės, jos stipriai modernizavosi, statė rūšiavimo linijas, pradėjo gaminti granules, tam tikrais atvejais pačios turi ir transporto padalinius. Kitaip tariant, be efektyvumo senai būtume padžiovę batus ant vinies.

(K): Miško savininkas galvoja panašiai, tik jo tas galutinis pirkėjas esate jūs.

(A): Taip. Dėl to turime suprasti vieni kitus, sutinku, tai nėra lengva. Turim giedot tą pačią giesmę, kad nesame savo valstybės priešai ir turime daryti viską, kad lietuviškas medis būtų perdirbamas ir už jį gaunama teisinga kaina.

(K): Kokia situacija dabar su konkurencija tarp lentpjūvių pasauly ir kokios būtų Jūsų akimis šio sektoriaus ateities vystymosi gairės?

(A): Konkurencija didėja, o kainos svyruoja. Už žaliavą esame priversti mokėti nedaug, nes nedaug ir gauname. Ateis laikas, kad jos pradės didėti. Kitaip negali būti, taip buvo visada. Mes kol kas išsilaikome, nors ir nedideliu pelnu, praktiškai tik todėl, kad esame arčiau minėtų rinkų, nei mūsų pagrindiniai konkurentai iš Baltarusijos ir Rusijos, kurios per pastaruosius metus stipriai investavo į rimto dydžio lentpjūves ir pradeda tvindyti statybine mediena Europą. Rusijoje yra toks lentpjūvių statybos bumas, kad norint savo pjovimo liniją modernizuoti reiktų palaukti du-tris metus pas technologinių linijų gamintoją eilėje, kad pagamintų.

(K): Kaip parlamentarams suprasti, kad papildomas miško savininkų apmokestinimas, įvestas praėjusioje kadencijoje, kaip pasirodė pačiu netinkamiausiu metu, yra ekonomiškai nepagrįstas ir socialiai neteisingas?

(A): Matyt, dar reikės ne vieno bankroto, kad suprastų. Jiems tai kas, mokėt mokesčių juk nereikia.

Mūsų, tų, kurie perdirba medį, liko yra apie du tūkstančius. Mažėjant pasiūlai ir mažėjant konkurencijai medienos kainos neauga, todėl iš principo kenčiame visi.

Dabar kalbama apie valstybinių miškų reformą ir verkiama per spaudą, kad nukentėjo vargšučiai keturi tūkstančiai žmonių. Bet juk jie visi yra valstybės išlaikytiniai. O kas domisi, kad rąsto perdirbimo grandyje dirba mažiausiai 15 tūkstančių, o skaičiuojant su rangovais ir baldininkais ir visi 45 tūkstančiai. Ir ten nė vieno valstybės išlaikytinio nerasi. Ar kas klausė, kaip mums sekasi, kokie sunkumai? Niekas. Nors sukuriame nepalyginti didesnį produktą ir įnešame į valstybę žymiai daugiau pinigų. Pikta, nors tu ką. Mes galėtume įdarbinti antras, trečias pamainas, nes turime gerų užsakymų ir sugebame juos vykdyti, kad tik būtų žaliavos!

Investuota Lietuvoje į medžio apdirbimo technologijas pastaruoju metu yra labai daug, mokame efektyviai valdyti lentpjūves, mumis užsienio pirkėjai pasitiki, tad kam dirbtinai žlugdyti mūsų visų verslus? Tas pas A.Salamakinas yra mus, lentpjūvininkus mokinęs, kad va, girdi vokietis pigesnius baldus sugeba pagaminti. Bet jis nekalba apie tai, kad ten pas juos įmonės žymiai didesnės ir našesnės. Čia elementaraus, nekalbant apie specifinį, išsilavinimo trūkumas, o dar vadovauja Seimo aplinkos apsaugos komitetui. Absurdas. Jis niekaip nesuvokia, kad įvestas ne kas kita, bet apyvartos mokestis. Tas mokestis kirto per sektorių taip, kad pradėjo bankrutuot net puikiai du dešimtmečius dirbusios įmonės. Tik dėl žaliavos trūkumo.

(K): Keliu medienos importo ribojimo iš Rytų klausimą, turime galvoti ne tik, kad apsaugoti vietinį gamintoją, bet ir vietinį žaliavos tiekėją.

(A): Kuomet dėl išaugusių mokesčių privatūs miškų savininkai sustabdė miško kirtimo darbus, o kaip minėjau anksčiau, iš valstybinių miškų valdytojų nusipirkti medieną yra pakankamai sudėtinga, mus tas importas, turiu pripažint, tik ir gelbėja.

(K): O kokius matote galimus poslinkius, užmezgant artimesnį dialogą su miško įmonėmis, miško savininkais?

(A): Norėtųsi, kad į privačius miškus ateitų ženklesnis tarpusavio bendradarbiavimas. Kad smulkūs galėtų jungties prie stambesnių tiek darbų atlikimo prasme, tiek medienos tiekime. Turi atsirasti vienokio ar kitokio pobūdžio privačios miškų girininkijos. Juose galėtų būti tūkstančiai miško savininkų, kurie samdytų miško profesionalus, kad šie prižiūrėtų ir tvarkytų jų miškus. Miško savininkai turėtų dalintis ne miško rėžiais, kaip kad yra dabar, bet pinigus. Čia nieko naujo nesugalvosi, tokia praktika jau šimtą metų puikiai gyvuoja pas švedus.

(K): Mūsuose šeimoje esantis miškas ar žemė yra labai dažnas konfliktų židinys.

(A): Kad kito kelio nėra. Šeimose turi kažkas būti tas vienas, kuris rūpinasi miškais, įsigilina į miškininkystės reikalus ir kaskart šeimos nariams duoda tam tikras ataskaitas apie nuveiktus darbus, bendrą situaciją ar net gavus pajamų, jas po lygiai visiems bendrasavininkams padalinti. Juk ne rąstų, o pinigų žmonėms reikia.

(K): Ar manote, kad tam, kad užtikrinti savalaikį žaliavos tiekimą lentpjūvėms mūsų sąlygomis, būtina turėti ir miško?

(A): Mes neturime miško, nebent vieną kitą hektarą, kaip ir daugelis miško savininkų. O tokių masyvų, kurie galėtų būti rimtas žaliavos baseinas, neturim ir neturėsim. Priežastis paprasta – reikia labai daug laisvų pinigų, kad supirkti bent kelis tūkstančius hektarų. Ne tik, kad mes, lentpjūvininkai neturim tokių laisvų pinigų, mūsų bankai net neturi. Ir supratimo neturi. Juk tam kad investuoti, reikia turėti supratimo, ypač tokioje sferoje, kur grąža yra negreita.

Kita priežastis yra ta, kad miškininkystė, jei ja normaliai, šeimininkiškai užsiimti, yra labai laikui imlus dalykas. Tiesiog negalėtum pusę dienos valdyti lentpjūvės, o kitą pusę dienos rėžti biržes miške. Turi specializuotis. Pasakysiu gal ir drąsiai, bet manau, kad medį pjauti yra nepalyginti sunkiau, nei jį auginti. Net ir prie šiuolaikinių lentų pjovimo technologijų, rąstų matavimo linijų sprendimų, kurie prifarširuoti skenerių ir kitokių stebuklų. Juk rąstą praleidus per rūšiavimo liniją mes matome ne tik apvalios medienos tūrį be žievės, matome žievės tūri, šakotumą, kreivumą, puvinius, net metalo skeveldras. Tai palengvina darbo efektyvumą, tačiau ir be to turime ką veikti, nes įrengimai kaip ten bebūtų, lūžta, medienos tiekimas stringa, transportas genda. Turi suktis kaip voverė, norint, kad viskas vyktų sklandžiai.

Net jei ir turėtume miškų, gyventume ne iš miškininkystės, o lentpjūvystės.

(K): Kodėl Jūsų manymu, tuomet atsiranda investuojančių į miškus?

(A): Todėl, kad ypač Kinijos verslas, kuris nori išlaisvinti pinigus ir masiškai perka ne tik miškus, bet ir žemes, pastatus. Pinigai tampa mažai vertingi, o va nekilnojamasis turtas priešingai. Grąža iš miškų yra kad ir nedaug, bet didesnė nei iš banko palūkanų. Todėl tokie instituciniai investuotojai, išlaisvinantys pinigus tik ir gali sau tai leisti, o pramonė negali. Juk ir Skandinavijoje didieji miškų koncernai pardavė arba parduoda arba atskiria miškininkystės veiklą nuo lentpjūvystės ar popieriaus gamybos.

(K): Dėl šių priežasčių turime paradoksą, kuomet žemė brangsta, o mediena pinga.

(A): Tai galime pastebėti ne tik kitose šalyse, bet ir pas mus. Turėtų būti kitaip, miško žemės kainas turi priklausyti nuo medienos kainos, bet taip nebėra. Dabar bent kiek verta investuoti į nebrandžius medynus, kirtavietes, nes tas segmentas turi bent kiek tikresnę rinkos vertę. O brandūs medynai yra neadekvačiai brangūs, tam tikrais atvejais pas mus hektaras miško kainuoja daugiau nei Suomijoje. Tačiau kas iš to, jei Lietuvoje kuri nors lentpjūvė prisipirks kelis tūkstančius hektarų jaunuolynų? Iš jų ji medienos negaus dar bent kelis dešimtmečius, o įšaldžiusi bus nemenką kapitalą, kuris visais atvejais turės būti skolintas iš banko. O iš ko mokėti už paskolą? Gal nebent iš biokuro gamybos, bet ir tai labiau atrodo, kaip žaidimas, o ne rimtas verslas.

(K): Kiek Jūsų manymu, medienos perdirbėjui reikėtų turėti miško žemės, kad Lietuvoje užsitikrintų medienos tiekimą?

(A): Su aštuoniais, 10 ar net 20 tūkstančių hektarų pas mus nieko nepasieksi. Turėtų būti dar kelis kartus daugiau.

(K): Kadangi kiekvieną dieną susiduriate su mediena, mišku, žinote miškų ūkio kasdienybę, kaip vertinate, ar miškai prižiūrimi ir tvarkomi pas mus bendrąja prasme gerai?

(A): Jei atvirai, tai miškininkai atsilikę technologijų taikymo srity, palyginus su pramoninkais.  Manau, kad net lyginant su kaimynais, turime kur pasistiebti. Pas mus labai daug medienos pūva miškuose, turiu galvoje pirmiausiai drebulynus, baltalksnynus, juodalksnynus  ir beržynus. Nuo tų pūvančių stuobrių nėra geriau nei gamtai, nei miško valdytojui, nekalbant apie pramonę, kuri negauna medienos, kurią galima perdirbti. Tiesiai šviesiai, manau, kad tai yra valstybinio lygio vagystė iš piliečių. Ir viskas tik dėl kažkieno ambicijų užkeliant medžių kirtimo amžius.

Kitas dalykas, kad yra bėdų su statistika, nemanau, kad tiek daug padaugėjo miškingumas, kaip teigiama. Pažiūrėkime aplink didmiesčius, miškų tiek nedaugėja, kiek teigiama. Neginčiju, yra region, kur tiek įveisiama naujų miškų, tiek savaime apželia šimtais hektarų kasmet. Bet ne tiek daug, kaip teigia valstybinė miškotvarka. Gavločiau, kad keliais procentais miškų turime mažiau, nei rodoma oficialiose suvestinėse.

(K): Pabaigai, sakykit prašau, kaip pramonė jaučia, ar medis, mediena, turi perspektyvą, ar jis tampa labiau populiarus, kaip produktas, ar visgi, pralaimi konkurencinę kovą plastikui ir aliuminiui?

(A): Manau, kad medžio, medžio produkcijos populiarumas didėja. Buvo periodas, kuomet atrodė, kad medienos gaminiai neteks savo patrauklumo dėl kitų pigesnių sunbstitutinių produktų agresyvios ekspancijos į rinkas. Bet žmonės nori natūralumo ir daabr net klausimų nekyla, kokius langus ar duris statyti į namus. Žmonės nori medžio, perspektyvos šviesios. Medinius produktus nesunku parduoti. Žinoma, turi žiūrėti, kaip pjautos medienos kaina ir kokybe nukonkuruoti Rytų gamintojus, bet kaip sakiau, ten tokios didelės investicijos, kad kokybe nebenukonkuruosi. Lieka kaina.

Kalbant apie medžio populiarumą, visuomenę nuo mažų dienų reikia šviesti šiais klausimais, pasakoti ir aiškiai pateikti elementarius dalykus, tokius kaip: medis auga tam tikru ciklu, medžio kelias nuo miško iki lentpjūvės ir galutinio naudotojo, miško kirtimas yra naujo medžio pasodinimo sąlyga, miškų ūkis labiausiai tiesiogiai prisideda prie aplinkosaugos ir įtakojoa ją, mediena yra “natur-produkt” ir t.t ir panašiai. Čia visur yra nauda visuomenei, nekalbant apie tokius dalykus kaip miško teikiamos rekreacinės ir gamtosauginės funkcijos, kurios irgi yra nauda visuomenei. Vaikai turi žinoti, kad knygos iš kurių jie mokosi ar suolai ant kurių jie sėdi, yra atkeliavę iš miško. Dabar to pradeda nebežinoti.

Kitas svarbus dalykas yra paaiškinti, kad be stipraus ekonominio pagrindo negali būti rimtos ekologinijos. Tai susiję procesai. Nes jei nieko neleisi daryti miškuose, tai ne tik, kad žlugs darbo vietos rajonuose, bet ir miškas taps mažiau gyvybingas žvėrimis ir paukščiais. Gyvūnija pasitraukia iš prišnerkštų vietų, kaip kad ir žmogui nesmagu matyti nesutvarkytą aplinką. Kai nežinai, nesupranti, tas pat miškas naktį atrodo baugiai, o va, žiūrėk saulėta dieną koks jis mielas. Todėl reikia skleisti šviesą, kad žmonės mažiau bijotų labia dažnai savo susikurtų baubų.

(K): Dėkingas už nuomonę.

Kalbino ir užrašė Aidas Pivoriūnas