Gediminas Jasinevičius: Sprendimai turi būti paremti mokslu

Klausimas (K):  Europos miškų institutas atliko mokslinį tyrimą Lietuvoje. Tyrimo pagrindinis tikslas buvo nustatyti kaip Lietuvos miškų ūkio sektorius gali prisidėti prie klimato kaitos švelninimo bei bioekonomikos vystymosi. Kaip galima ir kodėl reikėtų didinti miškų naudojimą Lietuvoje?

Atsakymas (A): Mano žiniomis, Lietuvoje miškų naudojimą reguliuoja Vyriausybė. Valstybiniuose miškuose nustatoma kirtimų norma, o privačiuose miškuose miškų naudojimas reguliuojamas taisyklėmis, miškotvarkos projektais. Privačių miškų naudojimą taip pat įtakoja rinkos sąlygos t.y. medienos kainų svyravimai. Ilguoju laikotarpiu miškų naudojimą privačiuose ir valstybiniuose miškuose reguliuoja Vyriausybė, todėl ji ir turėtų spręsti didinti naudojimą ar ne.

Pagal atliktus tyrimus, Lietuvoje būtų galima didinti miškų naudojimą, nes iškertama tik apie pusė kasmet priaugančios medienos. Tegul neįsižeidžia gamtosaugininkai, kad prilyginsiu mišką žemės ūkio kultūroms. Kuris ūkininkas pasodinęs kultūras, nuima tik pusę derliaus?  Lietuvoje beveik visi miškai yra kultūriniai – žmogaus įveisti ar ugdyti, dėl to jų biologinė vertė yra gerokai mažesnė lyginant su pirminiais/nepaliestais miškais Pietų Amerikoje, Afrikoje ar Azijoje. Todėl, gal geriau intensyviau naudoti Lietuvos miškus, sukurti pridėtinę vertę ir dalinai prisidėti prie pirminių miškų išsaugojimo, kaip tai daro Šiaurės Europos šalys.

Kitas aspektas, kodėl reikėtų didinti miškų naudojimą  – tai anglies saugojimas miškuose ir medienos produktuose.  Miškai „sugeria“ virš 10 procentų į atmosferą išmetamo anglies dvideginio. Iškirtus perbrendusius miškus ir įveisus naujus, sugeriamos anglies kiekis ilguoju laikotarpiu turėtų padidėti. Po kirtimų anglis gali būti užkonservuota medienos produktuose arba gali būti grąžinta atgal į atmosferą, deginant ar pūdant medieną. Naudojant medienos produktus vietoje alternatyvių (iškastinių/neatsinaujinančių) medžiagų tokių kaip cementas, metalas ir kt., sukuriamas dvigubas efektas, t.y. medienoje išsaugojama anglis ir medienos produktams pagaminti suvartojama mažiau energijos. Todėl padidinus medienos naudojimą gali būti sumažintas anglies išmetimas į atmosferą ir sukurta ženkli ekonominė vertė.

(K): Ar padidintas miškų naudojimas turės įtakos miškų aplinkosaugos funkcijoms?

(A): Žinoma, kad turės. Asmeniškai netiriu miškų naudojimo įtakos bioįvairovei, bet domiuosi mokslo tyrimais, kurie tai atskleidžia. Padidintų kirtimų įtaka gali būti dvejopa – teigiama ar neigiama, priklausomai nuo saugomos rūšies poreikių. Yra tyrimų, kurie atskleidė, kad miškų kirtimai ar net jų deginimas yra lemiamas veiksnys kai kurioms rūšims išlikti. Taip pat yra rūšių, kurioms išlikti būtini brandūs miškai ar tam tikras negyvos medienos kiekis. Todėl priimant sprendimus dėl miškų naudojimo, siūlyčiau vadovautis išsamių tyrimų rezultatais. Žiūrint į kitų Europos Sąjungos šalių patirtį, kur kirtimai siekia 90 procentų prieaugio, bioįvairovė tose šalyse taip pat saugoma. Tam reikalingas detalus planavimas ir stebėsena. Reikėtų pažymėti, kad perbrendę miškai, kurių Lietuvoje vis daugėja, yra labiau pažeidžiami gamtos veiksnių (vėjo, kenkėjų), todėl stichinės nelaimės atveju (šylant klimatui jų vis dažnės) miškų teikiamos naudos gali nelikti nei žmogui, nei gamtai.

(K): Kokie požymiai rodo, kad medienos ištekliai Lietuvoje naudojami nepakankamai?

(A): Kaip ir minėjau, tai – mažas santykis tarp priaugančios ir iškertamos medienos. To pasekoje didėja bendras medienos tūris miškuose ir perbrendusių medynų kiekis. Jų kirsti nebūtina, galima palikti pūti ir padidinti anglies išmetimą į atmosferą. Kirsti ar ne turėtų spręsti Vyriausybė, atsižvelgdama į visuomenės poreikius ir išsamių tyrimų rezultatus.

(K): Kaip šiuo klausimu yra kitose, kaimyninėse šalyse?

(A): Įvairiai. Miškų naudojimo intensyvumą ir gamtos apsaugos priemones Europos Sąjungoje pasirenka pačios šalys, nes vieningos miškų politikos Europos Sąjungoje nėra. Paprastai Šiaurės Europos šalys (Švedija, Suomija) taip pat ir Vidurio Europos šalys (Austrija, Čekija) miškų išteklius naudoja intensyviai – iškerta apie 80-90 procentų medienos prieaugio. Pietų Europoje, t.y. Kipre, Italijoje iškertama tik apie 30 procentų prieaugio. Kaimyninėje Latvijoje pastaraisiais metais miškų kirtimai ženkliai padidėjo. Pagal sukauptą ir iškertamą medienos tūrį, Latvijoje iškertama apie 20 procentų daugiau nei Lietuvoje, o Lenkijoje iškertama mažiau nei Lietuvoje. Tokia miškų naudojimo įvairovė iliustruoja, kad vieningų principų nėra. Svarbu paminėti, kad Europoje yra privalomas tvarus miškų naudojimas, kai kirtimai neviršija metinio prieaugio. Apie miškų naikinimą, kai mažinami miškų plotai net nediskutuojama, nes tai draudžia ne tik nacionalinė teisė, bet ir tarptautiniai susitarimai.

(K): Kodėl anglies apskaitos (LULUCF sektoriuje) taisyklės yra nepalankios medieną eksportuojančioms šalims?

(A): Jungtinių Tautų priimti sprendimai ir anglies apskaitos gairės nustato, kad anglį galima apskaityti tik toje šalyje išaugintoje medienoje. Anglis importuotoje medienoje negali būti apskaitoma šalies balanse. Viskas atrodytų logiška – šalis, kuri išaugino miškus, anglies sankaupas medienos produktuose turėtų priskirti sau. Šiai apskaitai yra pasiūlyta metodika ir duomenų šaltiniai. Vis dėl to, logikos pritrūksta, kai žaliavinė mediena yra eksportuojama – apskaitos gairės nedraudžia apskaityti anglį eksportuojamoje žaliavinėje medienoje, tačiau nei apskaitos metodų nei duomenų šiai apskaitai nėra.  Todėl šalys kurios perdirba visą vietinę žaliavinę medieną, gali 100 procentų apskaityti anglies sankaupas, tačiau jeigu šalis eksportuoja žaliavinę medieną, tai ta dalis anglies sąnkaupų yra neapskaitoma. Lietuva kasmet eksportuoja apie 30 procentų žaliavinės medienos. Reikėtų paminėti, kad Europos Sąjungoje bendrojoje rinkoje teisinėmis priemonėmis eksporto reguliuoti negalima, tačiau siekiant sumažinti eksportą, galima skatinti medienos perdirbimą šalyje.

(K): Ar tinkamai Lietuvos interesai atstovaujami anglies apskaitos derybose?

(A): Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes derybose nedalyvavau, o šalių derybinės pozicijos yra įslaptintos. Galiu tik paminėti, kad paprastai sprendimai priimami bendro sutarimo principu. Iš to galima daryti išvadą, kad Lietuva neprieštaravo patvirtintiems apskaitos principams.

(K): Kodėl vien didinti kirtimų normą nepakanka, norint švelninti klimato kaitos procesą?

(A): Klimato kaitos atžvilgiu svarbus yra ne tik medienos kiekis, bet ir racionalus jos panaudojimas. Jeigu iškirtus mišką mediena bus sudeginta arba iš jos pagaminti trumpaamžiai produktai (popierius ar mediniai padėklai), tai anglies saugojimo efektas bus kelis kartus mažesnis, palyginus su ilgaamžiais produktais (pjautinė ar klijuota mediena). Idealiu atveju, žaliavinė mediena turėtų būti naudojama ilgaamžiams statiniams. Išardžius statinius mediena gali būti naudojama plokščių ar kitų produktų gamybai ir tik galiausiai sudeginta energijai gaminti. Tokiu būdu būtų prisidedama prie klimato kaitos švelninimo ir sukuriama žymi pridėtinė vertė. Suprantama, kad šiuo metu dėl skirtingų rąstų dydžių ne visa mediena gali būti naudojama ilgaamžiams produktams gaminti. Tačiau gamybos technologijos sparčiai vystosi. Jau dabar Europoje iš smulkių rąstų gaminama klijuota mediena ir mediena naudojama tekstilės gamybai.

(K): Kokiu dydžiu, palyginimui, miškų ūkis svarbus regionuose, kaip socialinis veiksnys, užtikrinantis darbo vietas?

(A): Europos miškų instituto paskaičiavimais, Lietuvoje padidinus kirtimus 20 procentų, visoje gamybos grandyje būtų galima sukurti apie 2000 naujų darbo vietų. Tai tik apytiksliai paskaičiavimai, nes darbo jėgos poreikis priklauso nuo gaminamų produktų ir darbo efektyvumo. Lyginamosios analizės su kitais sektoriais neatlikome. Palyginimui galėčiau tik paminėti, kad remiantis Ex-post ataskaita, 2007-2013 metais įgyvendinus Kaimo plėtros programą ir panaudojus apie keturis milijardus eurų, visuose sektoriuose buvo sukurta apie 4000 naujų darbo vietų.

(K): Kaip pasireikštų didėjanti medienos importo įtaka bioekonomikos vystymuisi?

(A): Teigiamai. Kiekvienas rąstas perdirbtas šalyje turi teigiamą įtaką bioekonomikai. Tiesa, įtaka bioekonomikai skirtinga, gaminant skirtingus produktus. Pridėtinė vertė, sukurtų darbo vietų skaičius ir aplinkos tarša priklauso nuo gaminamų produktų ir gamybos technologijų. Pavyzdžiui, klijuotų plokščių gamyba sukuria didesnę pridėtinę vertę lyginant su pjautine mediena, nes gaminat plokštes iš menkavertės medienos sukuriamas produktas. Tačiau, plokščių gamyba yra energijai imlesnis procesas, todėl galima didesnė atmosferos tarša.

(K): Ar medienos naudojimo didinimas, kaip atsakas klimato kaitos iššūkiams gali būti pateikiamas suprantamai visuomenei, juk dalis žmonių neigiamai reaguotų vien į pasakymą, kad „medienos naudojimą reikia didinti”?

(A): Pasikartosiu sakydamas, kad  kirtimų didinti nebūtina, brandžius miškus galima palikti tvarkyti gamtai. Atliktas tyrimas analizuoja padidintų kirtimų įtaką klimato kaitai ir bioekonomikai, bet nepasako didinti kirtimus ar ne, nors potencialas yra.

Visuomenės nuomonė, paprastai įtakota stereotipų,  keičiasi įgaunant daugiau žinių. Pačiam ne kartą teko bendrauti su žmonėmis, kurie manė, kad Lietuvoje miškai naikinami, bet paaiškinus, jog Lietuvoje miškų plotai ir jų tūris didėja, nuomonė pasikeitė. Todėl didinant medienos naudojimą, būtina visuomenei argumentuotai paaiškinti, kokią įtaką tai turės gamtai ir žmogui. Tyrimai, kaip šis, atskleidžia, kad racionalus medienos naudojimas gali turėti teigiamą įtaką ir gamtai ir žmogui.

(K): Kaip vertini politikų norus mažinti plynųjų kirtimų apimtis šalyje?

(A): Manau, jog norų ar nuomonių vertinti nereikėtų, ypač kai tie norai yra politikų, nes jie gali keistis kas ketverius metus, o miškas auga gerokai ilgiau. Geriau siūlyčiau vertinti kokybiškai atliktų tyrimų rezultatus ir jų pagrindu priimti sprendimus. Visada „žavėjausi” Lietuvos politikų gebėjimu priimti svarbius sprendimus pasitarus ar atlikus paviršutiniškus tyrimus.

Taip pat, tik jau ne juokais, žaviuosi Suomijos Parlamentu, nes tai vienintelis Parlamentas pasaulyje, kuris turi ateities komitetą, kuriame pasitelkiant tyrimais, atliekama priimamų teisės aktų įtakos ateičiai analizė. Galima sakyti, kad Suomiai turtingi, todėl tai gali sau leisti. Mano žiniomis, Suomijos pagrindinis turtas – miškai ir išsilavinusi, bei politikų sprendimais pasitikinti visuomenė (švietimui ir mokslui skiriama apie 4 procentai BVP).

Teko bendrauti su buvusiu Suomijos ministru pirmininku Esko Aho ir diskutuoti, kodėl dideli socioekonominiai skirtumai tarp rytų Europos ir Fenoskandijos šalių. Išvada viena – pasitikėjimas, kai visuomenė pasitiki priimtais sprendimais, o politikai pasitiki visuomene.

(K): Labai ačiū už argumentus.

Daugiau apie tyrimą galima perskaityti šiame mokslo straipsnyje.