Kodėl po derliaus nuėmimo paliekami medžiai?

07.01.19

Kodėl po derliaus nuėmimo kirtavietėse paliekami medžiai? Į šį dažnai girdimą klausimą atsako Gintarė Kami, portalo „lrytas.lt“ žurnalistė, kalbindama žinomus gamtininkus: Selemoną Paltanavičių, dr. Romą Ferencą ir dr. Vytautą Tamutį.

Šiandien miškų kirtimas – viena populiariausių diskusijų temų. Skėsčiojama rankomis, kad gaila medžių, naikinama mūsų natūrali gamta. Tačiau iš tiesų, kaip ir daugelyje situacijų, yra dvi pusės. Ir specialistai sako, kad kirtimai, ūkininkaujant miškuose, kai kuriais atvejais yra vienintelis efektyvus būdas išlaikyti nepakitusią rūšinę miško sudėtį. „Kirtavietės pirmiausiai reikalingos žmogui, nes be medienos neapsieisime. Tik šokiruoja tai, kad vienu metu iškertami labai dideli plotai. Tačiau įsivaizduokite, ar įmanoma kitaip? Įlįsti į mišką, iškirsti keli medžius ir nieko nepažeidus vėl išlįsti? Vargu“, – kalbėjo dr. V.Tamutis.

Pasak mokslininko, tarp specialistų šiuo metu labai intensyviai diskutuojama, kuriuo būdu vykdomi kirtimai mažiausiai kenkia gamtai. „Iš esmės prieinama prie išvados, tyrimais įrodyta, kad visgi mažiausiai žalos gamtai padaroma tuomet, kai kertama atvirais plotais. Pirmiausiai sutaupoma lėšų miško paruošai ir išvežimui. Medžiai, kurie sužalojami, taip pat yra pašalinami. Jei juos paliktume – vis tiek juos apipultų ligos ir jie žūtų. O gamtos įvairovės išsaugojimo klausimas sprendžiamas kirtimuose paliekant tam tikrus medžius“, – teigė dr. V.Tamutis. Pasak jo, pagrindiniais miško kirtimais kertami brandūs medynai.

Neretai Lietuvoje kirtimai vykdomi 100 metų sulaukusiuose miškuose. Kitose ES šalyse, tokio amžiaus miškai dažnai net nesulaukia. Miško kirtimų taisyklėse biologinei įvairovei išsaugoti numatyti ir tam tikri reikalavimai.

„Turbūt visi regėjote pravažiuodami kirtavietėse paliktus pavienius medžius, jie paliekami ne šiaip sau. Nors esu girdėjęs nusistebėjimų: „Kirto mišką ir pamiršo kelis medžius.“ Iš tiesų taip užtikrinama biologinė įvairovė, jos išsaugojimas“, – pasakojo S. Paltanavičius. Būdos girininkas Saulius Mitkus paaiškino, kad tokiuose biosferos poligonuose kaip šis, viename kertamo miško hektare paliekama 20 medžių.

„Paliekami stambiausi medžiai: trys sausuoliai, retos medžių rūšys, kaip laukinės kriaušės, obelys, didesnės guobos. Pagal šio poligono nuostatus, jei rūšinėje sudėtyje yra ąžuolų, paliekame ir apie penktadalį ąžuolų“, – apie medžių atrankos taisykles kalbėjo girininkas.

Kirtavietėse palikti medžiai – tai natūralios buveinės, tampančios neišsemiamu tyrinėjimų šaltiniu mokslininkams. Dr. Romas Ferenca pasakojo, kad net ir pašalus gamta – pilna gyvybės. „Vabzdžiai žiemoja įvairių stadijų: ir kiaušinėlio, ir lervos, leliukės ar suaugusio vabalo. Nesvarbu lauke +20 ar -5.

Na, o kalbant apie kirtimuose paliktus medžius, kiekvienas toks medis – atskiras pasaulis. Su visu savo gyvybės kompleksu: tokiame medyje gali gyventi šimtai rūšių vabalų, voragyvių, grubų ir t.t. Jie visi tarpusavyje yra susiję mitybine grandine“, – pasakojo mokslininkas. Biologinė įvairovė, pasak jo, kirtavietėse paliktuose medžiuose keičiasi atsižvelgiant į tai, kokie medžiai yra palikti, koks metų laikas ir daugelį kitų kriterijų.

Taigi, su koleopterologais (vabalų žinovais) braidydami po kirtavietę, žurnalistai savo akimis galėjo įsitikinti, kad net sausi krituoliai čia atlieka savo misiją. Dr. R.Ferenca patikino, kad tokiose vietose kartais jie turi pragulėti 20-30 metų, kad juose galėtų įsikurti tam tikros rūšys. O tiek daug vabalų Lietuvoje dar neatrasta! „Pas mus dar turėtų būti aptikta daugiau nei pusantro tūkstančio vabalų rūšių. Teoriškai tarsi žinoma, kad jos yra, bet niekas dar jų akyse neregėjo“, – sako mokslininkas.

Pasirodo, ir vabalų ieškotojų stinga. Mokslininko darbas reikalauja didelio atsidavimo. Tuo labiau, kad kai kurios vabalų rūšys sunkiai aptinkamos, priviliojamos tik feromonais specialiose gaudyklėse. Tad naujos rūšies aptikimas gali užtrukti savaites, mėnesius, o kartais net dar ilgiau. Pravieniškių biosferos poligone, plėšdami paliktų sausuolių, kelmų žievę, mokslininkai rodo įvairiausių vabalų: žiemojančią boružę, latridų, stiprų kvapą skleidžiančių blakių… Kiekvienas vabalėlis mokslininkams – aukso vertės informacija, galinti padėti suprasti miške vykstančius procesus.

Dr. Vytautas Tamutis pasakojo, kad Europoje aptinkama apie 30 tūkst. vabzdžių rūšių. Dalis jų yra vadinamieji saproksilai – vabalai, mintantys negyva mediena. „Kai išdžiūvęs medis nuvirsta, visi buvę jo gyventojai neskuba kraustytis. Toliau minta minkšta mediena kol medis visai supūva ir pavirsta dirvožemio dalimi. Dirva tuomet būna labai derlinga ir puikiai tinka naujiems medžiams augti“, – krituolių reikšmę dar kartą priminė specialistas.

O svarbiausia, pasak mokslininkų, kad tokiuose kirtimuose ne tik galima užsiimti tyrinėjimais, bet ir sudaromos palankios sąlygos savaiminiam miško atsikūrimui. Savaiminės kilmės medynai formuojasi įvairiaamžiai, kelių ardų, įvairiarūšiai. Jie yra atsparesni ligoms, kenkėjams ir gamtos stichijoms, juose žymiai gausesnė biologinė įvairovė.