Poilsiavietės gali pridaryti bėdų
Daugeliui miškas – pamėgta poilsiavimo vieta. Saugų poilsį miške užtikrina išvystyta rekreacinė infrastruktūra: įrengtos laužavietės, pavėsinės, sutvarkyti takai, žaidimo aikštelės. Paramos lėšos šiai infrastruktūrai sukurti teikiamos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“. Panaudojus šios priemones lėšas, pasak Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) pranešimo, Lietuvoje jau įrengta apie trys šimtai poilsiaviečių.
Svarbiausi priemonės šios priemonės dalyvių įsipareigojimai yra tokie, kad rekreacinė infrastruktūra turi būti laisvai ir nemokamai prieinama visuomenei; taip pat būtina vykdyti reguliarią rekreacinių objektų stebėseną ir priežiūrą, pavyzdžiui, sutvarkyti apžėlusius pažintinius kelius, apleistas automobilių aikšteles, sulūžusius lauko baltus ir t.t.
Deja, kaip pastebima, vykdyti prisiimtus priemonės įsipareigojimus sekasi ne kiekvienam šios priemonės dalyviui. Dažniausiai pasitaikanti bėda – už paramos lėšas įrengti, tačiau vėliau apleisti objektai. Palikti be priežiūros jie sunyksta – aplink atsiranda daug šiukšlių, takeliai ir aikštelės apauga krūmais, o nepataisyti stalai, pavėsinės, laužavietės bei kita infrastruktūra trūnija. Dėl šios situacijos paramos gavėjui gali grėsti sankcijos. Ar finansuojamas objektas miške nesunykęs bei kaip laikomasi kitų įsipareigojimų, NMA įsitikina per patikras vietoje, objektą agentūra gali tikrinti 5 metus nuo sprendimo skirti paramą priėmimo dienos, o jei projektas įtrauktas į rizikingų projektų sąrašą – 7 metus. Už paramos sutarties sąlygų nesilaikymą gresia sankcijos, tarp kurių – suteiktos paramos sugrąžinimas.
