Kaip finansuojamas miškų ūkis?

15.08.16

Rodos, nupasakoti, kaip finansuojamas miškų ūkis šalyje, turėtų būti nesudėtina užduotis: miško naudotojai, tiek privatūs, tiek valstybiniai, kerta medžius, parduoda apvalią medieną rinkoje, gauna pajamų, sumoka mokesčius ir jei lieka nors kiek apyvartinių lėšų sąskaitoje, toliau tęsia miškų ūkio veiklą.

Įprasta manyti, kad minėti miškų ūkio subjektai patys save finansuoja – pavasarį sodina biržes, vasarą ugdo jaunuolynus, rudenį papildo ankstesnių metų sodinimo metu neprigijusius sodmenis naujais, žiemą kertą. Toks supaprastintas, idealus lietuviško miškininkavimo ciklas.

Tačiau, kaip ir daugelis dalykų, realybė yra kur kas sudėtingesnė, o ir akivaizdžiai nepalanki, netgi diskriminacinė privataus miškų ūkio atžvilgiu. Kodėl?

Panagrinėkime du miškų ūkio finansavimo epizodus. Pirmąjį, sąlyginai galime pavadinti “žaliavos įsigijimo kaina”. Mūsuose, skirtingai nei kitose šalyse, beveik šimtu procentų pajamų miškininkystėje gaunama iš apvaliosios medienos gamybos ir prekybos. Jei neturėsi ko kirsti ir kam parduoti, arba pardavinėsi už labai žemą kainą, ilgai įmonė netemps. Kaip tik dabar pastebima tendencija, kad vis daugiau privačių įmonių, negalėdamos užtikrinti bent minimalių pajamų iš prekybos mediena dėl ženkliai kritusių apvaliosios medienos kainų ir išaugusių (“ačiū” Seimo nariui A.Salamakinui) mokesčių, parduoda verslus ir miškus. Dešimtys įmonių, kurios kelis dešimtmečius nuosekliai dirbo. Parduodami šimtai hektarų miško. Tokių judėjimų rinkoje nebuvo net “krizinių” metų periodu, vadinasi, kad padėtis miškų ūkyje yra švelniai tariant, prasta.

Taigi, privatus miško savininkas ar įmonė, kuri verčiasi miškų ūkio veikla, perka rinkos kainomis biržes iškirtimui arba naudoja savo turimus miškus. Miško savininkų, kurie naudotų vien savo miškus yra vienetai, absoliuti dauguma rinkos žaidėjų investuoja savo lėšas įsigyjant žaliavą, darkart pabrėšiu, rinkos kaina. Šiuo metu “stataus miško kaina” rinkoje yra 30 eur už kubinį metrą. Jei kirtimų metu planuojama pagaminti 1000 kubinių metrų medienos, vadinasi vien už žaliavą teks pakloti 30 000 eur. Dar pridėkime kelis tūkstančius eurų miškotvarkos projekto rengimui ir biržės dokumentacijos ruošimui, kelis tūkstančius iškirstų biržių atkūrimui, kelių remontui, tūkstantėlį rezervuokime baudoms, 15% Gyventojų pajamų mokesčiui (GPM), 5% bendrosioms miškų ūkio reikmėms, gauname, kad tam, kad įmonė dirbtų ir išlaikytų darbo vietas regionuose, jai reikės dukart tokios sumos, kaip kad ji turi turėti, kad sumokėti už žaliavą.

Kaip šiuo atveju yra valstybės įmonėms miškų urėdijoms, kurių pusę, beje, dirba nuostolingai? Remiantis kiekvienais metais aplinkos ministro tvirtinamų nenukirsto valstybinio miško kainomis, nesunkiai galime pamatyti, kad už žaliavą valstybės įmonės miškų urėdijos moka vidutiniškai du kartus mažiau, nei privatus sektorius. Kitaip tariant, pigiai perka iš valstybės žaliavą (o ši pigiai parduoda), kad galėtų sukti kasdienį verslą. Nereikia pamiršti, kad valstybinių miškų valdytojai miško žemę valdo patikėjimo teise, t. y. ją pradėdami valdyti, nepatyrė jokių išlaidų, o įvertinant miškų urėdijų kapitalą, žemė ir miškas šiose įmonėse vertine išraiška į apskaitą nėra neįtraukiami. Dar daugiau, valstybiniai miškų ūkio rinkos dalyviai nemoka 15% GPM. Tiesa, moka 10% tarifo dydžio privalomuosius atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, bet ir tai nesudėtinga susigaudyti, kad mokestinė našta urėdijoms, mokant šiuos mokesčius, analogiškus apyvartos mokesčiui, yra dukart menkesnė nei privatiems miškų savininkams.

Priminsime, kad kitus mokesčius, tokius kaip pelno, pridėtinės vertės, įmokas į Garantinį fondą, Valstybinį socialinį draudimą ar privalomąjį sveikatos draudimą tiek privataus, tiek valstybinio miškų ūkio subjektai moka tokius pat.

Kitas epizodas susijęs su tokia gana paslaptinga, specialia miškams skirta miškų ūkio veiklos finansavimo programa. Ji vadinasi Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programa, sudaroma Aplinkos ministro įsakymu kiekvienais metais ir pagal ją paskirstomos lėšos, kurios į ją patenką iš tiek privačių, tiek valstybinių miško valdytojų privalomųjų atskaitymų į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką.

Programa finansuoja miškų inventorizavimą, valstybinių miškų apskaitą, valstybinių ir savivaldybių miškų miškotvarkos projektų  rengimą, bendrą, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, miškų priešgaisrinę sistemą, mokslo darbus, informacijai apie miškus skleisti, miško kelių ir susijusių miško žemės sausinimo sistemų įrenginių taisymą, bei dviejų valstybinių institucijų – Valstybinės miškų tarnybos (VMT) ir Generalinės miškų urėdijos išlaikymą (GMU).

Programos biudžetas yra artimas 9 milijonų eur, vien minėtų valstybinių institucijų “kaina” sudaro daugiau nei pusę viso programos biudžeto, atitinkamai 4,3 ir 0,9 milijono eur. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, vien iš privataus miškų ūkio sektoriaus 5% privalomųjų atskaitymų į šią programą pervedama daugiau nei 2 milijonai eurų, o programos biudžeto eilutė, pagal kurią gali būti skiriamos lėšos privačių miškų savininkams sudaro net (!) 0,2 milijono eurų. Apie tokias priemones, kaip žemės įsigijimai, automobiliai, patalpų remontas, kompiuterinė technika ir programinė įranga, miškotvarkos darbai ir kurias metų metai finansuoja šį programa privatus miškų sektorius gali tik pasvajoti.

Dukart pigiau įsigyji žaliavą, moki dukart mažesnius mokesčius, nemoki už ūkinės veiklos projektavimą, jei nori, gauni pinigų žemei įsigyti. Sutikite, tik labai lakios fantazijos meistras galėtų įžvelgti vienodas konkurencines sąlygas miškų ūkyje visiems rinkos dalyviams.