Ko tikėtis iš politikų miškuose?

05.10.16

Privačių miškų savininkų asociacija (PMSA) skatino šalies politines partijas konkrečioms geriausių šiuolaikinių sprendimų paieškoms ir įgyvendinimui miškų ūkio srityje. Nuo liepos mėnesio kalbinome penkių partijų, kurios gali tinkamai pasirodyti ateinančiuose LR Seimo rinkimuose pagrindinius žmones, kurie atsakingi ir už miškų ūkį liečiančias nuostatas.

Eilės tvarka tai buvo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininko Ramūno Karbauskio, Lietuvos liberalų sąjūdžio (LLS) šešėlinio Aplinkos ministro Simono Gentvilo, Darbo partijos (DP) frakcijos ir Aplinkos apsaugos komiteto Seime nario Dariaus Ulicko, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos ir Aplinkos apsaugos komiteto Seime nario bei šešėlinio aplinkos ministro Pauliaus Saudargo ir Lietuvos socialdemokratų (LSDP) frakcijos ir Kaimo reikalų komiteto Seime nario bei partijos Aplinkos komiteto pirmininko Kazio Grybausko pozicijos.

Panagrinėkime šių politikų atstovaujamų politinių jėgų nusiteikimą spręsti miškų ūkio klausimus, tokius kaip “baudžiamojo” ir niekuom nepagrįsto 5% mokesčio naikinimas, sunkesvorių medienvežių legalizavimas ir pan.:

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS):

Aiškios gamtosauginės, profesionalios, nors ir nebūtinai ypač palankios privačių miškų atžvilgiu, nuostatos. Džiugina tai, kad partijoje bent jau yra žmonės, su kuriais galima kalbėti apie miškų, ne tik privačių tvarkymą, nežiūrint į skirtumus tarp pozicijų, pvz., dėl dalies miško funkcijų perdavimo ar perėmimo žemės ūkiui, plynųjų kirtimų plotų mažinimo ar medienos rinkos reguliavimo.

Partijai, tenka konstatuoti, gana sunkiai sekasi suderinanti aplinkosaugos ir žemės ūkio politikos realizavimo veiksmus, iš kitų politinių jėgų išsiskiria tuom, kad siūlo konsoliduoti privačias miško valdas bent iki 500 ha, sudaryti sąlygas “miškų ekosistemų paslaugoms” pradėti klestėti, išmokų už miškus įvedimu ir drąsiai negatyviu požiūriu į esamą medžioklės organizavimo tvarką bei kritika tiek įstatymus leidžiančiosiosios, tiek vykdančiosios valdžios veiksmais aplinkosaugoje ir žemės ūkyje.

Lietuvos liberalų sąjūdis (LLS):

Juntamas jaunatviškas entuziazmas ar pašėlęs gyvenimo tempas ir realios valdžios turėjimo priimant nelengvai suderinamus aplinkos sektoriaus sprendimus, stoka. Kita vertus, partijos teiginiai yra apmąstyti ir be konkurencijos patraukliausiai privačiam miškų sektoriui. Prie to prisideda ir šešėlinio aplinkos ministro patirtis būnant miškų savininku, be išvedžiojimų skambanti pozicija naikinti “baudžiamąjį” ir nepagrįstą 5% mokestį, didinti miškovežių svorį, miškų ūkio kontrolės pertvarkos modelio pasirinkimas.

Partija novatoriškai pristato mintį, kad ūkinius miškus galėtų prižiūrėti ne tik valstybiniai miškų operatoriai, remia glaudesnį miškų ir medienos ūkių bendradarbiavimą, medienos klasterių, medienos startuolių steigimą, suformavo įdėją pertvarkyti  Aplinkos ministeriją į Darnaus vystymosi ministeriją.

Darbo partija (DP):

Kaip jokia kita politinė jėga demonstruoja, kad šalyje veikia iš esmės tik valstybinis miškų ūkis. Ši politinė jėga, kita vertus, vienintelė iš didžiųjų partijų kelia miškų ūkinės veiklos draudimo idėją, kurią tinkamai realizavus, tiki, kad būtų rasta išeitis kompensuojant už įvairius, kad ir miško žvėrių daromos žalos, pažeidimus.

Nepatikimai atrodo tas faktas, kad partija nesugeba įvardinti partijos narių ar nepartinių asmenų miškų ūkio ar aplinkosaugos specialistų, kurie, vykdytų pagrindines šių sričių pareigas valstybėje arba bent jau prisidėjo prie partijos rinkiminių nuostatų formulavimo.

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD):

Rodos, didžiausia opozicinė jėga turėtų imti į rankas prastus esamos valdžios sprendimus ir su užmojais bent jau deklaruoti, kad taisys tokius miško savininkus nuskurdinusius sprendimus, kaip socialiai neteisingo ir niekuom nepagrįsto 5% mokesčio įvedimas ir miškų kontrolės biurokratinio aparato didėjimas miško savininkų sąskaita. Tačiau, sunku kritikuoti sprendimus, už kuriuos pats esi balsavęs.

Kita vertus, partijos ryžtas mažinti pernelyg smulkmenišką miškų ūkio veiklos reglamentavimą, įvesti tikslesnį baudų skyrimo diferencijavimą, atskiriant tyčinius pažeidimus nuo netyčinių technologinio pobūdžio prasižengimų, rodo sveiką nuovoką ir teikia vilties.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP):

Miškų ūkis, tradiciškai, šiai partijai yra gana gerai suprantamas ir žinomas sektorius, aišku, pirmiausiai valstybinė jo dalis. Partija, matosi, po truputį keičiasi, supranta, kad 250 tūkst. miško savininkų yra ir rinkėjai, todėl su jais nori nenori, reikia skaitytis.

Šįkart konstatuojama, kad atskaitymai nuo pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką privačių miškų savininkams yra ekonomiškai nepagrįsti ir socialiai neteisingi. Originaliai ir racionaliai skamba partijos mintis pradėti taikyti skirtingus maksimalius miškovežių svorius pagal regionus, atsižvelgiant į vietos sąlygas.

Partijos “Tvarka ir teisingumas” atsakingi asmenys taip ir nesugebėjo atsakyti į mus dominančius klausimus. Manau, kad tikrai ne todėl, kad partijos nariai nemoka skaityti ir rašyti, bet tiesiog taip demonstruoja požiūrį į privačius miškininkus.

Beje, asociacija savo tinklapyje klausė, kurie iš minėtų partijų atstovų nuomonę apie miškų ūkį ir jo ateities perspektyvas išdėstė palankiausiai miško savininkų atžvilgiu. Apklausos rezultatai, vertinant % nuo visų apklausoje dalyvaujančių skaičiaus, yra tokie: LLS – 30, LSDP – 25, LVŽS – 25, TS-LK – 11, DP – 10.

Aidas Pivoriūnas, Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius