Dėl rekomendacijų apie artimesnę gamtai miškininkystę

2022 02 21 

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro darbuotojo, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario, akademiko dr. Alfo Pliūros komentarai rengiamoms rekomendacijoms apie artimesnę gamtai miškininkystę: 

Primary and Old-Growth Forests Working dokumente 2.3 skyrelyje sengirės (old-growth forest)  apibrėžime nurodoma vėlyvoji sukcesijos stadija reikštų, kad praktiškai į sengirių kategoriją nepatenka pionierinių medžių rūšių (P, B, J, D, Bt) ir antrinių medžių rūšių (E, U, G) net ir brandūs medynai. Gali patekti tik perbrendę irstantys šių medžių rūšių medynai, kuriuose vyksta rūšių kaita vėlyvosios sukcesijos medžių rūšimis (Ą, L, Bu) ir medynai pereina į klimaksinę stadiją. (Beje, pasirinkimas politiškai priklausytų nuo to ar mums reikia daugiau sengirių ir atitinkamai – kirtimų mažinimo). 

Sengirės (old-growth forest) antras indikatorius (Last Human Intervention) labai neapibrėžtas (60-120 metų po paskutinio kirtimo). Turėtų būti diferencijuota bent į dvi kategorijas pagal medžių rūšių ilgaamžiškumą: 60 metų galėtų būti taikoma tik sąlyginai trumpaamžėms medžių rūšims (D, B, J, Bt, gal ir E), o 120 metų – P, Ą, U, Bu ir pan. Jei nebus tokios diferenciacijos, tai gali tekti net pusamžius ar pribręstančius pušynus ir ąžuolynus priskirti prie sengirių, kas būtų nelogiška (bet gal politiškai priimtina jei mums reikia daugiau sengirių ir atitinkamai – kirtimų mažinimo?). 

Indikatorius 4. Very Old/Large trees galėtų būti ne privalomasis, bet papildomasis, nes daug miškų, ypač sodintų, yra vienaamžiai ir juose retai sutinkami tokie seni medžiai (mūsų pasirinkimas vėlgi politiškai priklausytų ar mums reikia daugiau sengirių ir atitinkamai – kirtimų mažinimo). 

Dokumente pateikti indikatoriai ir kt. tik sengirėms (old-growth forest), bet nėra pateikta indikatorių pirmykščiams miškams (primary forests), nors pastarieji yra vertingesni gamtosauginiu požiūriu. Jie yra ir dokumento pavadinime ir kt. 

Dokumente DRAFT GUIDELINES for BIODIVERSITY-FRIENDLY AFFORESTATION, REFORESTATION AND TREE PLANTING rekomenduojamas natūralaus atsikūrimo platesnis taikymas iš dalies kertasi su reikalavimu miškų adaptavimo prie besikeičiančio klimato. Savaime atsikūrę vietinio medyno sėklomis miškai nespės adaptuotis prie labai sparčiai besikeičiančio klimato. Daug efektyviau būtų želdinti naudojant pietinių populiacijų/provenencijų (augančių 500-1000 km piečiau), prisitaikiusių prie šiltesnio klimato sodinamąją medžiagą, arba specialiai tam selekcionuotą šalies miškų sodinamąją medžiagą. Geriausiai būtų mišrus būdas – padidėtų ir genetinė įvairovė ir prasiplėstų klimatinės adaptacijos spektras. 

Mano manymu, miškų adaptacijai klimato kaitai turėtų būti ne tiek rekomenduojama svetimžemių rūšių introdukcija, bet visų pirma – vietinių medžių rūšių pietesnių provenencijų sodinamosios medžiagos naudojimas. Svetimžemių rūšių introdukcija kaip prioritetinė priemonė  galėtų būti rekomenduojama tik toms medžių rūšims, kurių pietinio arealo riba eina per šalį arba arti jos (pvz. eglė Lietuvoje) ir dėl klimato šiltėjimo slenkasi į šiaurę. 

Dėl biologinės įvairovės išsaugojimo rekomenduojamas netaikymas dirvožemio ruošimo, miško želdinimo, miško ugdymo, sanitarinių kirtimų ir kitų miškininkystės priemonių neišvengiamai ves prie miškų našumo mažėjimo ir tuo pačiu – prie mažesnio CO2 sugėrimo ir anglies surišimo medienoje, kas nesuderinama su miško vaidmens didinimo stabdant klimato pokyčius strategija. 

Dokumente Voluntary Guidelines on Closer-to Nature Forestry Practicesbe visų gana gerai surašytų dalykų ypač pagirtina, kad 3.4 skyrelyje nurodoma, jog įgyvendinant artimą gamtai miškininkystę miško/žemės savininkas ir miškininkas turi priiminėti sprendimus (“3.4 Landowner and forester at the heart of the decisions”), – tad ne aplinkosaugininkai ar įvairios nekompetetingos visuomeninės organizacijos. 

4.3 skyrelyje vėl akcentuojama, kad savaiminis atsikūrimas turi vyrauti, tačiau tai vėlgi kaip ir kitame dokumente iš dalies kertasi su miškų adaptavimu prie  besikeičiančio klimato. Savaime atsikuriantys vietinio medyno sėklomis miškai nespės adaptuotis prie labai sparčiai besikeičiančio klimato.

Daug efektyviau būtų želdinti naudojant pietinių populiacijų/provenencijų, prisitaikiusių prie šiltesnio klimato sodinamąją medžiagą, arba specialiai tam selekcionuotą šalies miškų sodinamąją medžiagą. Geriausiai būtų mišrus būdas – padidėtų ir genetinė įvairovė ir prasiplėstų klimatinės adaptacijos spektras. 

Svetimžemių rūšių introdukcija galėtų būti rekomenduojama tik toms medžių rūšims, kurių pietinio arealo riba eina per šalį arba arti jos (pvz. eglė Lietuvoje) ir slenkasi į šiaurę. Tai galėtų būti paminėta ir 3.3 skyrelyje „Resilence and adaptability to climate change“ bei 4.1 skyrelyje.