Algirdas Brukas: Miškininkai Lietuvoje tvarkėsi geriausiai

Miškų mokslas dabar smuktelėjęs – sako miškininkas. – Pasigirsta, kalbų iš radikaliosios aplinkosaugininkų stovyklos, kad vyresnieji miškininkai – atsilikę, klasikinė miškininkystė pasenusi, o miškui reikalingos naujovės. Girdisi, kad geras ąžuolas – ne sveikas medis, iš kurio, kai jis užaugs, bus galima ką nors padaryti, o tik tas, su dreve, su puvėsiais. Pabrėžiama avangardizmo, modernizmo reikšmė. Bet neigdamas klasiką ilgaamžiame miške didelių laimėjimų nepasieksi. Naujovės visada tampa senienomis, o dar didesnė pusė tų naujovių ilgainiui nubyra. Miškui geriau evoliucijos, o ne revoliucijos. Revoliucijų miškas nepripažįsta.

Bet jis yra kantrus, daug iškentėjo, todėl išgyvens ir tai, kas dabar vyksta. Istorija sako, kad pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais miškininkų bendruomenė buvo ne tokia korumpuota bei neišmanėliška, kaip kalbama. Miškininkai atkurtoje valstybėje susitvarkė iš visų geriausiai. Mums pavyko išsaugoti miškų sistemą. Miškai išliko, neišgrobstė jų ir mafija.

Klausimas (K): Daug tenka sulaukti žinių ir žurnalistams. Žmonės skundžiasi: važiuoju per mišką, širdis verkia, nes mato, kad kertama be gailesčio…

Atsakymas (A): Mato žmogus, kad kerta, tai negali jam sakyti, kad nekerta. Bet yra tokia situacija, kad kai kuriuos plotus jau galima kirsti ir pakeisti naujais. Daug miškų sodinta prieškario, pokario laikais. Į sovietmečio pabaigą dar nebuvo brandžių medynų, kuriuos pagal įstatymus būtų leidžiama nukirsti ir turėti iš to naudą.

Dabar trečdalis Lietuvos yra apaugusi miškais, pusė jų – privatūs. Jeigu jų nenaudosime, žemė taps neprodukuojanti. Dar daugiau – medieną turėsime atsivežti. Anksčiau didžiausi miškų praradimai atsirasdavo juos kertant ir paverčiant dirbamomis žemėmis, dabar privaloma nukirstą mišką atsodinti.

Daugeliui žmonių kirtimas asocijuojasi su sunaikinimu. Miškas, kaip ir žmonių bendruomenė, be jaunuolynų negali būti laikomas normaliu. Pats gyvybingiausias miškas tas, kuriame auga proporcingai jaunų, pusamžių ir perbrendusių medynų. Yra susiklostęs liguistas požiūris, kad tik sengirė yra geras miškas, kad vien puvenos ir jose gyvenantys vabalai yra kažkoks stebuklas. Vienodai svarbūs yra ir jaunas, ir pusamžis, ir brandus, ir senas miškas. Visais reikia rūpintis, auginti, o dalį – naudoti. Yra griežtai saugomų teritorijų, kur visai nekertama. Gal reikėtų dalį tų teritorijų padidinti žmonių džiaugsmui ir malonumui. Bet atsisakyti visų miškų naudojimo būtų neprotinga.

(K): Ar pakankamai valstybė saugo savo miškus?

(A): Smetonos laikais buvo 2-3 valstybės kontrolieriai, kurie prižiūrėjo urėdijų darbą. Žiūrėjo, ar kertama teisėtai, ar nevagiama, stebėjo, kaip tvarkomi finansai. O dabar šalyje netoli 100 kontrolierių, įstatymai detalizuoti iki smulkmenėlių. Piktnaudžiavimų toje tarnyboje gal pasitaiko, bet ne tiek daug. Iš kosmoso dabar miškai matyti kaip ant delno. Norint, galima kiekvieną kertamą plotą išaiškinti, teisėtai ar neteisėtai kertama. Tik, ar viskas padaroma, negaliu tvirtinti. Bet man atrodo, kad kontrolė yra gana nebloga. Kai kur kyla skandalai, kad miškas niokojamas. Tada siunčiamos komisijos ir pasirodo, kad leidimai visur išduoti, o kertama ten, kur leidžiama, kur medžiai kirtimo amžių pasiekę. Vietoj buvusių 7-8 proc. brandžių miškų dabar jų jau turime apie 25 proc., – taigi, ketvirtadalį.

Vadinasi, teisėtų kirtimų apimtys, palyginti su gūdžiu sovietmečiu, dabar padidėjusios kelis kartus. Paprasta aritmetika rodo, kad kirsti galima daugiau, miškas taip ne naikinamas, o atkuriamas. Tik žmonėms to nepaaiškina. O jei žmonės nesupras, kad miškai auginami ne vien dėl grožio, o ir dėl naudos, vis vien kažkas piktinsis.

Tai, kad žmonės reaguoja, praneša, reikia vertinti teigiamai. Bet reiktų nepamiršti, kad vieni reaguoja iš rūpesčio, o kiti tam, kad sukurstytų. Neretai taip elgiasi politikai, norintys esamai valdžiai įkąsti. Sukelia liaudžiai aistras, o patys šypsosi.

(K): Lietuvos miškų sistema matė ne vieną reformą, ar jos pasiteisino?

(A): Ne tiek daug tų reformų buvo. Atkūrus Nepriklausomybę 1918 metais, padaryta kapitalinė reforma, konfiskuoti dvarų miškai buvo atiduoti valstybei. Tai buvo milžiniška reforma, bet ji atlikta stebėtinai greitai. O mes dabar matome, kad žemės reforma trunka 30 metų ir dar nepabaigta, apie 200 tūkst. hektarų privatizavimui rezervuotų miškų stovi nenaudojami. Tarpukario Lietuvoje miškų politika buvo labai protinga. Smetonos laikų reforma padaugino urėdijų. Iš konfiskuotų miškų turėjo naudos valstybė. Prie miškų įstatymų daugiausia padirbėjo Povilas Matulionis. Mes jį vadinome miškininkų tėvu. Sovietmečiu miškų ūkiui vadovavo ministras Algirdas Matulionis. Irgi labai protingas ir padorus vadovas buvo. Iš šių laikų pozicijų žiūrint, jis būtų labai tinkamas radikalams. Brandžių miškų tuomet Lietuvoje buvo mažai, todėl, norėdamas juos atkurti, A.Matulionis labai taupė.

Įsivaizduokit, pokariu Karelijos autonominėje respublikoje jam pavyko Lietuvos reikmėms gauti didžiulį miškų ūkį. Ten dirbti važiuodavo lietuviai, o kai kurie vyrai šitaip sugebėjo išsislapstyti nuo represijų. Visa mediena, kol savi miškai augo, keliavo iš Karelijos. Tuomet Lietuvoje buvo kertama labai saikingai, daug žemių pavyko naujai apželdinti. Štai Kapčiamiesčio girios šiaurinė dalis pokariu beveik dešimčia tūkstančių hektarų kultūriniais miškais prasiplėtė. Tai didelis Antano Olšausko, 56 metus Dzūkijos miškus puoselėjusio girininko, nuopelnas. Iš visų Lietuvos girininkų per visą Lietuvos istoriją jis daugiausia miškų pasodino. Tokia protinga miškų politika atėjo į Nepriklausomybės laikus.

(K): Gal ir dabar reikėtų miškus pataupyti?

(A): Dabar visai kita padėtis. Klausimas tik, ar būsim tokie kvaili ir savo visus miškus dėl kažko pūdysim? Aš nežinau, kodėl vis kalbama apie visų miškų nenaudojimą. Ūkinius miškus reikia naudoti, o saugomų teritorijų turėti tiek, kiek reikia.

Nemėgstu tų sąmokslo teorijų, bet jų vis pasitaiko. Viena didžiausių problemų, kad gamtosauga ne tik mūsų, bet ir apskritai žmonijos istorijoje, yra labai jauna. Ji labai svarbi, bet, pripažinkime, kad dar tebėra kūdikystės stadijoje. O kūdikystėje visko nutinka, nes ne viskas suprantama.

Dabar aplinkosaugininkai pas mus tapo vos ne šventaisiais. Jeigu tu apsiskelbei esąs gamtosaugininkas, kad ir leptelsi nesąmonę, vis tiek dedama lygybė – vadinasi, esi geras žmogus ir viską žinai. Taip nėra. Klaidų gamtosaugininkai irgi daro, todėl negalima visko, ką pasako, už gryną pinigą priimti. Jų atsiradimas Aplinkos ministerijoje neretai miškams daro meškos paslaugą. Tapę valdininkais, jie vis tiek daugiau žiūri per ekologinę prizmę. Tuo metu į mišką visada reikia žiūrėti kaip į daugiašakę sistemą, kur tenka derinti ekonominius, ekologinius ir socialinius klausimus.

(K): O kaip jūs vertinate prieš dvejus metus lyg uraganas praūžusią miškų urėdijų pertvarką?

(A): 1918 m pabaigoje įkurtos pirmosios lietuviškos urėdijos su jų struktūrose suformuotomis girininkijomis išgyveno 99 metus. 2018 metais įgyvendinta radikali miškų valdymo reforma apjungė visas buvusias 42 urėdijas į vieną įmonę. Reforma padaryta nedalyvaujant miškininkams, ar ji pasiteisins – nežinia. Daugelyje šalių yra įvairūs valdymo modeliai. Gali būti ir viena įmonė, neprapulsi. Bet tokių revoliucijų, kokias teko išgyventi miškininkams dabar, neturėtų būti. Mes turėjome sistemą ir ją buvo galima pagerinti be totalinio griovimo, ažiotažo, neskriaudžiant darbuotojų. Gal po kelerių metų viskas išsispręs, atsiras būdų, kaip padaliniuose žmones paskatinti gerai dirbti. Bet kaip ta revoliucija vyko ir kokie buvo taikyti metodai, tikrai buvo neapgalvota.

Man atrodo, kad buvo suklaidintas sprendimus priimantis valdantysis elitas, esą miškininkai nedirba taip kaip reikia, piktnaudžiauja. Kad, centralizavus valdymą, valstybė surinks daugiau pinigų. Tuščios svajonės. Ekonominiai rodikliai gal ir pagerėjo, nes pradėjo kilti medienos kainos, bet stebuklų nebus, valstybė iš miškų ūkio neprasigyvens.

(K): Kaip dabar jaučiasi sukrėtimą pergyvenusi miškininkų bendruomenė?

(A): Miškininkų situacija yra labai bloga. Prieš urėdijų sujungimo reformą paleisti gandai, kad miškininkai, ypač urėdai, yra vagys, sumenkino visų miškininkų prestižą. Net į miškininkų fakultetą nebepavyksta studentų surinkti. Anksčiau būdavo didžiuliai konkursai, o dabar dveji metai, kaip niekas nebenori mokytis miškininko specialybės. Praėjusį rudenį tik 10 žmonių be konkurencijos įstojo, kai turėtų būti 25. Tai didžiulių nepasiteisinusių gamtosauginių vajų pasekmė.

Pastaraisiais metais tų triukšmų dėl miškų kirtimo, kad Lietuva jau baigiama iškirsti, netrūko. Buvo varoma didelė propaganda, kad mums nereikia nieko, tik pūvančių sengirių. Aš net pagalvoju, kad tai buvo daryta piktybiškai, nes tokių suinteresuotų yra. Yra norinčių skleisti nepasitikėjimą valstybe, kad viskas, kas vyksta, yra blogai.

Klausė “Respublikos” žurnalistė Dalia Byčienė.

Straipsnis publikuotas leidinyje 2021 01 26, skelbiamas su autoriaus leidimu.