Algirdas Rudnickas: Sertifikavimas gali padėti tuomet, kai sunku

Klausimas (K): Algirdai, ar matėte akcijos “Miškas” reklamą, ten nuotraukoje pavaizduota, kaip miškų inspektoriai stabdo Jūsų įmonės miškovežį?

Atsakymas (A): Mačiau. Kaip reklama gaunasi. Juokauju, žinoma. Beje, tai tikra, nesurežisuota nuotrauka, mūsų miškovežį akcijos reido metu prieš kelis metus kaip tik sustabdė, patikrino, nenustatė jokių medienos gabenimo pažeidimų ir nufotografavo. Dabar ministerija naudoja visur. Tegu naudoja.

(K): Matote tokių akcijų prasmę?

(A): Nelabai. Kuomet akcija kartojama iš metų į metus, tai tampa rutina. Jei galvoti apie akciją “Miškas”, kaip skirtą kalėdinių eglaičių prevencijai, tuomet ji turi prasmės. Gal kurį vieną kitą norintį savaitgalį nuvažiuoti į  mišką ir nusikirsti eglutę, sudrausmins. Tačiau, jei galvojame kaip apie intensyvesnį ir atidesnį miškų ūkio pažeidimų nustatymo laikotarpį, tuomet ne. Tuščias laiko ir pajėgumų gaišimas. Nes tokiais atvejais yra svarbu netikėtumas. Savaitgaliais ir taip miške beveik nevykdoma jokios veiklos, čia ne tie laikai, kaip buvo prieš penkiolika metų. O čia paskelbia per visą spaudą, kur ir kada vyks miškovežių tikrinimas, leidimų miškui kirsti patikros miške ar prie kelio. Atrodo, kad daugiau akcija rūpi tiems, kas nori pasifotografuoti, net ne miškų inspektoriams. Apie tai, kad į akciją įtraukiami miškų urėdijų darbuotojai, kurie neva turi tikrinti miško savininkus, net nekalbu.

(K): Piktybinių pažeidimų tiesiog mažiau, nebėra? Valstybė atliko policininko miškuose vaidmenį?

(A): Manau, kad daug prie žymiai geresnės tvarkos miškuose prisidėjo teisės aktų sutvarkymas ir bendras sąmoningumo lygis. Dabar žmonės į mišką žiūri ne į kaip greitą pasipelnymo šaltinį. Ir nemano, kad už netvarką liks nenubaustas. Inspekcinė veikla dirba gana efektyviai. Kita vertus, miškų inspektoriams policininko vaidmuo yra primestas, patikėkit, daugelis jų su malonumu užsiimtų konsultavimu, ne baudimu. Bet čia matyt, dar nepriėjome to etapo, kuris neišvengiamai ateis.

Tačiau svarbiausia priežastis, mano nuomone, kodėl dabar tvarka miškuose yra gera, nebevyksta itin grubių pažeidimų, yra ta, kad dabar miškų ūkis nebėra toks pelningas, kaip anksčiau. Prieš dešimt, penkiolika metų pelnas iš veiklos galėjo siekti kelis šimtus procentų ir tai gundydavo visokius ne ilgam miškuose užsibuvusius verslininkus pažeidinėti teisės aktus, viršyti kirtimo normas. Dabar pelną iš privataus miško reikia uždirbti vos ne per prakaitą, jo beveik nelieka ir mes, nekalbant apie smulkius miško savininkus, pastaruosius metus išgyvename iš to, kad darome apyvartą, bet ne iš to, kad nuperkame kokį miškelį ir jį iškirtę džiaugiamės greitu pelnu. Esame sukaupę didesnius miško plotus, todėl turime tokią galimybę. Smulkesni neišgyvena.

(K): Galim pasakyti, kad miške nebėra lengvų pinigų?

(A): Taip, nebėra ir jau kokie penki metai. Prie to prisidėjo ir konkurencija tarp įmonių, kurios perka miškus, didina savo valdomų miškų plotus. Juk dabar mažai žmonių parduoda savo miškus, tai tampa pavieniais atvejais. O čia dar ateina skandinavų, prancūzų ar amerikiečių fondai, kurie bando pirkti miškus, dar papildomas veiksnys, kuris prisideda prie to, kad vietiniams privatiems miškininkams gyvenimas nebūtų labai saldus.

Kita vertus, šie investuotojai pakėlė nebrandaus miško kainą, iš to laimi visi sektoriaus žaidėjai. Toks pats procesas tik kiek anksčiau įvyko Latvijoje, ateina ir pas mus.

(K): Ar tik nebus prasidėjęs toks laikotarpis, kuomet privačių miškų rinka jau yra prisotinta ir prasidės koncentracija?

(A): Sutinku, tokias tendencijas galime įžvelgti. Be to, dingsta žmonės iš miškų padangės, kurie nuo pat pradžių neketino ilgam užsiimti miškininkyste.

(K): Toks natūralus poslinkis ir profesionalumo linkme.

(A): Be abejo, tai matosi. Kad rinka skaidrėja, profesionalėja, galima įvertinti tik teigiamai. Atsitiktinių žmonių čia retai kada sutiksi. Miško verslas yra pakankamai brangus verslas. Pinigai čia daug kainuoja. Bankai, dėl ilgos apyvartos, į mūsų verslą žiūri kaip į mažai pelningą ir dėl to nelabai noriai finansuoja ilgalaikius projektus, kurie daug kainuoja. Todėl tenka suktis savo lėšomis, kurias vėlgi, reikia turėti sukaupus. Miškų versle, laiko tarpas, per kurį nuperkama miško valda, parengiamas miškotvarkos projektas, parengiama kita dokumentacija, gaunamas leidimas miškui kirsti, vykdoma ūkinė veikla miške ir tik tuomet, jei leidžia gamtinės sąlygos, išvežama mediena iš miško pardavimui, gali praeiti ir keli metai. Tu iki tol viską moki į priekį, o jei dar prasideda sunkumai su atsiskaitymais už medieną? Ne paslaptis, kad ir lentpjūvininkai šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus. Todėl dažnam, ne tokiam kantriam privačiam miškininkui, tai pasirodo labai ilgas laikas, per tą laiką galima nupirkt ir parduot kelis butus.

Dabar mūsų versle likę keliasdešimt įmonių, jos gerai žinomos, dirba ne vienus metus, pagal visą rinkos struktūrą, esame visiškoje laisvoje rinkoje.

(K): Miškai gyvena ciklais ne tik auginant medžius, bet ir ekonomikos.

(A): Keli pastarieji metai yra važiavimas kalniuku žemyn. Kad bus ateity geriau, kol kas ženklų nematyti. Taip jau susidėjo, kad turime santykinai per aukštas miško žemės kainas ir per žemas medienos kainas. Susidaro vadinamosios žirklės. Miško su žeme kaina reaguoja į medienos kainas labiau inertiškai, prie to prisideda žmonių lūkesčiai. Per paskutinius metus, tik dėl konkurencijos, Lietuvoje už miško žemę yra permokama ar bent jau buvo permokėta. Žinoma, iš to laimėjo miško savininkai, kurie nusprendė parduoti valdas. O pagrindinis faktorius, leidžiantis matyti, ar sveika yra miško ekonomika yra leidimų miškui kirsti kaita. Ji sumažėjo trečdaliu, vadinasi, tiek traukėsi miškų ekonomika.

(K): Tai beviltiškos pastarųjų metų mokestinės politikos miškuose išdava?

(A): Papildomas miškų savininkų apmokestinimas prieš du metus įvestas pačiu netinkamiausiu metu, tai labai akivaizdžiai parodo, kad apie miškų ūkį politikai neišmano.  Tai priveda prie to, kad iš verslo pradėjo pasitraukti ne tik smulkūs miško ūkininkai, bet ir stambesnės įmonės. To anksčiau niekad nėra buvę, kad pakankamai žinomos įmonės parduotų savo turimas miško valdas ir paliktų dešimtis metų brandintą verslą. Taip niekas nesielgtų, jei miško ekonomika būtų sveika.

(K): Pereikim prie kito miškų ūkio aspekto, tai miškų sertifikavimo. Esate privačių miškų sertifikavimo pionieriai mūsų šalyje.

(A): Absoliutūs pionieriai nesame, gal tik kaip lietuviško kapitalo įmonė sertifikavusi savo miškus. Pirmoji Lietuvoje savo privačius miškus dar gerokai anksčiau sertifikavo suomių “StoraEnso”, kuomet jie dar turėjo miško valdas, kuomet jas intensyviai pirko, bet kuomet jas pardavė, likome mes vieninteliai.

(K): Kame, Jūsų nuomone, yra šio proceso prasmė?

(A): Čia daug galvos sukti nereikia. Pažiūrėkime, kaip yra. Urėdijų parduodamos medienos kainos yra didesnės nei iš privačių miškų. Daugelis miškininkystės darbų yra tie patys, o va, privatūs miškai kaip tik ir nėra sertifikuoti tokia ženklesne apimtimi. Taip ir atėjo mintis, kad sertifikavimas padės kilstelėti parduodamos apvaliosios medienos kainą.

Antra priežastis yra ta, kad iš medienos naudotojų nuolat girdisi prašymai parduoti sertifikuotą medieną. Gal pačių prašytojų ir nėra labai daug, bet tas raginimas gaudavosi toks gana intensyvus.

(K): Padėjo gauti geresnę kainą?

(A): Turiu atvirai pasakyti, kad didesnės finansinės naudos sertifikavimas neatneša. Kelis centus. Tačiau esant medienos pertekliui rinkoje, mes esame pirmi sąraše tų, iš kurių mediena yra arba būtų perkama. O tai jau daug, žinant, kad kiti gali apskritai likti už borto.

(K): Be rinkos poreikio sertifikuotai medienai, kokie dar yra privalumai?

(A): Pas mus miškai yra tvarkomi tikrai ne prasčiau, nei reikalauja FSC miškų standartas, todėl labai didelių kokybinių pasikeitimų, kasdienėje miškininkystės veikloje netenka daryti. Daugiau dėmesio skiriame biologinės įvairovės apsaugai, negyvosios medienos palikimui suirti miške, griežtesni reikalavimai darbų saugai, atidesniam popierių tvarkymui arba administravimui.

Tai labiau moralinis įsipareigojimas prieš visuomenę pademonstruoti, kad miškai yra tvarkomi pagal darnaus miškų ūkio principus. Nereikia pamiršti, kad tai ir laisvanoriškas procesas. Nėra taip, kad moki pinigus, nieko neveiki ir sertifikatas pats savaime pasigamina. Čia didelis ir atsakingas darbas. Gal net taip galima pasakyti, kad šioks toks geros praktikos miškuose įvertinimas ir pripažinimas.

(K): Nebus paslaptimi tai, kad darbas miške pavojingas ir pagal mirtinų atvejų skaičių vienas pavojingiausių šalyje.

(A): Taip, darbas miške yra sunkus ir pavojingas. Dirba didelės mašinos, o ir virstantys medžiai yra sunkūs. Anksčiau pjūklininkai dirbdavo be šalmų, pirštinių, apsaugančių nuo pjūklo grandinės kelnių ar batų. Darbų saugos jų išmokė ne kas kitas, bet sertifikavimas, to reikalavo ir reikalauja miškų urėdijos, o kadangi dažnas miško rangovas dirba tiek urėdijos prižiūrimame miške, tiek privačiame, tai jis ir perduoda tą gerąją miškininkystės praktiką plačiau.

Kuomet pradėjome sertifikuoti miškus, didesnį nei iki tol dėmesį pradėjome skirti bendrajai tvarkai miškuose ir biure. Ir į šiukšlinimą sutelktas padidintas dėmesys. Buvo atvejis, rodos, taip stengiamės su savo rangovais dirbti ta linkme, kad miške nepaliktų nė menkiausios šiukšlytės, bet va, atvyko miško sertifikavimo auditorius, vaikšto po sklypą, vertina darbus, giria, kaip tvarkingai visos operacijos miške atliktos, ir šet, kad nori, guli šviežiai numesta popierinė grandinės pakuotė. Gėda pasidarė, net ausys kaisti pradėjo.

(K): Toks paprastas dalykas gali viską sujaukti.

(A): Toks paprastas dalykas gali paleisti praktiškai vėjais kelių metų darbą ir įvaizdį arba išprovokuoti padidintą dėmesį. Ir taip pamatyti šiukšlę miške yra nesmagu, o čia kai dar ant akių sertifikuojant miškus.

(K): Be reputacijos, kas daugiausiai kainuoja sertifikavime? Ar kartotumėte sertifikavimą?

(A): Tai visa apimantis dokumentacijos parengimas pagal kriterijus, prieš atvykstant auditoriams. Reikia samdyti specialistus, tai kainuoja ir tai brangiau nei pats auditas.

Taip, kartotume, turi judėti į priekį su pažangiausia miškininkystės praktika, negi stovėsi vietoje ir žiūrėsi, kas čia iš dangaus gero nukris. Juk tai dari ne dėl Petro ar Jono, o pirmiausiai dėl savęs, savo miškų.

Dar svarbus aspektas yra tas, kad mes savo darbu demonstruojame, kad miškininkystė nėra gamtos žalojimas, o priešingai, atsakingas naudojimas. Miško kirtimo nereikia bijoti, mediena pagaminta yra organinė medžiaga, atsikuria, todėl turime didžiuotis šia veikla. Kaip ir dėl to, kad užsiimdami šia veikla įdarbiname žmones, kurie matydami sertifikatą irgi pradeda geriau, saugiau jaustis įmonėje ir gal net kartais koks jaunesnis, žiūrėk sustabdo save nuo emigracijos.

(K): O koks Jūsų nuomone, galėtų būti postūmis, kad privatūs miškai pas mus sertifikuotųsi didesne apimtimi?

(A): Gal ir keistai skambės, bet be didesnio valdžios įsikišimo, nematau didelių postūmių. Juk tam galėtų skirti dalį miško savininkų sumokamų mokesčių. Dabar tie pinigai ar taip ar taip nežinia kam naudojami.  

Sertifikuoti miškus tampa ypač aktualu medienos perdirbėjams, lentpjūvėms, nes ten suvažiuoja įvairios kilmės mediena, o sertifikuota turi sudaryti daugumą. Pramonė irgi galėtų kur kas aktyviau skatinti miškų ūkio sertifikavimą ir taip pat net tam tikromis, nebūtinai didelėmis finansinėmis paskatomis. Užtektų pusės euro ar euro pridėti prie esamos kainos tiems, kas tiekia medį iš privačių sertifikuotų miškų ir tai būtų didelis postūmis visam procesui.

Kai sėdi ant tikros medinės kėdės, dažnai pagalvoji, kaip smagu, gražu ir gera yra medis, o va miško kirtimo procesas yra smerkiamas. Tokio požiūrio keitimas visuomenėje taip pat padėtų judėti sertifikavimo link, o jis savo ruožtu, palaipsniui prisidėtų prie teigiamo privataus miškų ūkio įvaizdžio formavimo.

Praeis kažkiek laiko, bet turime ir tokią tendenciją, kad žmonės, kurie nori geriau gyventi ir pradeda geriau gyventi, jie siekia daugiau savo buityje naudoti tikro medžio gaminių, pradeda vertinti kokybę. To ir linkiu mums visiems.

(K): Medžio, medienos pozicijų rinkoje ir jų įvaizdžio stiprinimas – kieno čia laukai?

(A): Visų, kurie dirba pramonėje. Kartais pagalvoju, kaip būtų gerai, kad kokie skandinavai greitu laiku dar išrastų kokį naują medienos ar jos plaušienos panaudojimo būdą, kad suaktyvinti medžio naudojimą ir taip pakelti miško vertę.

Tai liečia pirmiausiai menkavertės medienos segmentą, kad jo panaudojimo galimybės nemažėtų, bet augtų. Jau prasideda  – gaminama ir tekstilė ir net skystas kuras. Tik kaip sakiau, norėtųsi, kad tai vyktų greičiau.

(K): Ačiū už išsakytas mintis.

Kalbino ir užrašė Aidas Pivoriūnas