Giedrė Šlevinskė. Miškininkavimas Lietuvoje: dialogas nevyksta
2023-11-21
Privati miškininkystė šalyje – podukros vietoje. Valdžios institucijos nenori jos pripažinti kaip ūkio šakos. Ir tai yra bemaž keista, žinant, kad trečdalį šalies miškų valdo apie 200 tūkst. privačių miško savininkų, kurių dalis mišką prižiūri ir pagal Lietuvos, ir pagal aukščiausius tarptautinius medienos atsekamumo standartus. Dažniausiai jie valdas ūkininkauti nori palikti kartų kartoms. Visa tai jau net šiek tiek primena švedišką miškininkystės modelį, kuris gyvuoja ne vieną šimtmetį.
Kokią pagarbą už triūsą iš valdžios institucijų gauna šalies miškininkai? Atsakymas – be diplomatiškų išvedžiojimų: šūsnis įpareigojimų ir draudimų, nulemiančių miško vertės mažėjimą.
Kas keisčiausia, tie apribojimai priimami valdžios „vyrams“ įsibrovus į privačią miško valdą, o sužinoma apie tai, kai yra bandomi rengti miškotvarkos projektai.
Dažniausiai tokia situacija susiklosto su miško valdomis, kuriose norima įsteigti Europos Bendrijos (EB) svarbos natūralių buveinių plotus.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba tiesiog post factum išsiunčia savininkams laiškus, kad buveinėse rasta ypatingų augalų ar gyvių – o tai pretekstas sklypui nustatyti Specialiąsias žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatas.
Valdiškos žinybos tiesiog akiplėšiškai informuoja, kad miško savininkai ir valdytojai turi teisę kreiptis į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą dėl buveinių keitimo ir skųsti jos atsakymus teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat subtiliai užsimenama, kad įmanoma gauti kompensaciją pagal patiriamų nuostolių dydį. Trumpai tariant, pateikiama glausta oficiali informacija, o nagrinėti įstatymų vingrybes įvairiuose tinklapiuose patalpintus žemėlapius paliekama pačiam miško savininkui.
Informacijos trūkumas gresia finansiniais nuostoliais miškų savininkams, daugėja teisminių ginčų.
Neretai privačių miškų savininkių valdose randama EB svarbos natūralių buveinių. Kompensacijos už draudimą ūkininkauti šiuose miškuose numatytos neaiškiai, jų dydis taip pat reikalauja išsamesnės diskusijos ir pagrindimo. Nėra aiškių nuostatų apie tai, kaip bus sudaromos sutartys su privačių miškų savininkais.
Miškas – privati savininko nuosavybė, privalo būti gerbiamas. Šviesos properšų visoje šioje aklavietėje įžiebia tai, kad į asociaciją jau kreipėsi pusantro šimto savininkų. Jie kolektyviniais ieškiniais tikrai neduos ramybės kiek primigusiems valdininkams. Nuolankus, abejingas požiūris kenkia privataus miško savininko reputacijai. Teisminiai procesai kartais neišvengiami, tačiau jų turėtų būti kuo mažiau, reikia rasti tinkamų sprendimų, pasinaudoti kitų šalių gerąja patirtimi bei mokslinėmis žiniomis.
