Iš teismų praktikos

18.07.16

Valstybinė miškų tarnyba skelbia teismų praktikos atvejus, kurie gali būti naudingi miškų savininkams:

2012 m. lapkričio 13 d. Kretingos rajono apylinkės teismas administracinėje byloje Nr.11-18-474-2012, priėmė nutartį, kuria atmetė skundą dėl administracinės nuobaudos skyrimo pagal ATPK 62(1) str. 2 d. Teismo argumentai buvo tokie, kad privačių miškų savininkai, norėdami vykdyti Privačių miškų naudojimo ir tvarkymo nuostatų 20.3, 20.4, 20.5, 20.7, 20.8 p. nurodytus kirtimus privalo Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka pateikti pranešimą apie ketinimus kirsti mišką Valstybinės miškų tarnybos teritoriniam padaliniui, kurio kontroliuojamoje teritorijoje yra jų numatyti kirsti miškai; privačių miškų savininkai, per Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos apraše nustatytus terminus negavę neigiamo atsakymo, ar gavę suderinimą, gali savo miško valdoje vykdyti pranešime nurodytus kirtimus; apeliantas nurodytų reikalavimų neįvykdė ir tokie jo veiksmai kvalifikuojami kaip savavališkas medžių kirtimas privačiuose miškuose.

2014 m. sausio 13 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismas administracinėje byloje Nr.II-2-729/2014 priėmė nutartį, kuria nutarė skundo dėl administracinės nuobaudos paskyrimo pagal ATPK 62(1) str. 1 d. ir 62(2) str. 1 d., netenkinti. Teismo argumentai buvo tokie, kad kirtimų savavališkumą lėmė tai, kad asmuo, net ir turėdamas konkrečiam sklypui patvirtintą miškotvarkos projektą, kuriame net buvo numatytas planinis kirtimas, nebuvo atlikęs teisinės pasirengimo kirtimui procedūros iki galo, t.y. nebuvo nustatyta tvarka kreipęsis ir gavęs valstybinio miškų pareigūno pritarimo kirsti būtent toje vietoje ir tuos medžius, už kurių iškirtimą yra traukiamas administracinėn atsakomybėn; miškotvarkos projekto – bendro strateginio dešimtmečiui sudaryto dokumento – turėjimas neatleidžia miško savininko nuo pareigos derinti konkrečius kirtimus, gaunant jiems leidimą ar supaprastintą jo formą – suderinimą.

2013 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A502-2388/2013 priėmė nutartį, kurioje išsprendė ginčą dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre esančių duomenų nesutapimo. Teismo argumentai buvo tie, jog Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro sąveiką su kitais valstybės registrais ir kadastrais reglamentuoja Miškų valstybės kadastro nuostatų V skyrius (34–40 p.); miškų valstybės kadastro duomenys ir Nekilnojamojo turto registro, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnio nuostatomis įsteigtas visiškai kitu tikslu – nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, duomenys negali tarpusavyje konkuruoti; Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 139.1 punkte nustatyta, kad Nekilnojamojo turto kadastras sudaromas ir funkcionuoja inter alia naudojantis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro informacija apie nekilnojamojo turto naudojimo apribojimus ir charakteristikas, susijusius su miškų ūkio paskirties žemės sklypų naudojimu, miško žemės ir medynų vertės nustatymu, todėl būtent Miškų valstybės kadastras laikytinas duomenų, apibūdinančių miško masyvo, miško kvartalo plotą ir ribas, pagrindiniu oficialiu šaltiniu.