Kai negali naudotis mišku

28.12.16

Įsivaizduokite: žmogelis, už sąžiningai per pusę gyvenimo sutaupytus ir dar kiek pridėjęs, pinigus įsigyja kokį butelį ir kuomet visas laimingas atsiveda šeimyną aprodyti šį gyvenimo pirkinį, laiptinėje jam kelią pastoja stuomeningas vyrukas, kuris, kaip sako, yra kaimynas ir jokiais būdais neleisiantis naudotis laiptine, nes jam taip atrodo teisinga. Nes jis čia atsako už laiptinės būklę ir pats vienas sprendžia, kas gali praeiti, o kas ne. Sakote, skamba fantasmagoriškai? Negali nesutikti, bet dar didesnę tragikomediją, tik jau ne fantazijose, bet šalies laukuose nūnai gali išvysti. Ir su panašiais vyrukais ne tiek maloniai pabendrauti.

Ogi, kalba eina apie servitutinius kelius, kurie veda į miško valdas. Dažnu atveju jie vingiuoja palei laukus, o kartais, dar sudėtingesniais atvejais, per laukus.

Remiantis elementaria logika, kiekvienas miško ir žemės sklypas turi turėti tinkamą privažiavimą. Rodos, dirba daug tarnybų, kad miškų ir žemės veiklą kontroliuojančių ir projektuojančių tarnybų, o servitutų klausimas vis dar aktualus daugiau nei 4400 savininkų. Prie jų sklypų nėra suprojektuota privažiavimo kelių ar nustatyta kelio servitutų. Nuosavybės dokumentus tokie sklypai turi, o privažiavimo – ne.

Kalbame apie tuos link sklypų vedančius kelius, kurie kaip žinoma, yra užnešti ant kadastro pažymėjimuose esančių planų ar žemėlapių, žemėtvarkos projektų, patvirtinti žemėtvarkos ir suderinti su miškų ar kitoms tarnybomis. Servitutinis kelias, kaip tai apbrėžia teisės aktai, yra leidimas tam tikra sklypo dalimi naudotis kitų sklypų savininkams ir naudotojams. Kas kita yra bendro naudojimo keliai – nustatyto pločio valstybinės žemės juostos, kurių nei arti nei akėti niekas neturi teisės. Bendro naudojimo kelius taip pat galima rasti minėtuose žemėtvarkos projektuose – praktiškai visus ir su nurodytais pločiais.

Kuomet žemė neturėjo tokios vertės, o ir Europos Sąjungos išmokos ūkininkams buvo nepasiekiamos, servitutinių kelių klausimo darbotvarkėje net šešėlio nebuvo. O bet tačiau, gyvenimas nestovi vietoje, kaip kad nestovi vietoje ir sunkioji ūkininkų technika. Kam rūpintis keliuku, kuris veda į miško savininko valdą, jei keliuką galima užarti, apsėti ir gauti išmokas ar pelną nuo derliaus? Tokių pavyzdžių šimtai ir tai yra pastarųjų metų aktualija, kuri įgauna vis didesnį mastą.

Juokas juokais, bet Civiliniame kodekse sakoma, kad kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, suteikia teisę važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis ir naudotis kaip pėsčiųjų taku, jeigu nėra nustatyta papildomų teisių ir apribojimų. Jeigu nustatant tokį servitutą nenustatytas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, laikoma, kad galima naudotis 4 metro pločio keliu. Dar daugiau, kai suteikiant kelio servitutą, nenustatoma kelio (tako) vieta, laikoma, kad suteikiama teisė naudotis esamu keliu (taku), o kai jo nėra – anksčiau buvusiu keliu (taku), o jei jų nebuvo arba negalima nustatyti jo vietos ir krypties, kelio (tako) kryptį ir vietą turi teisę nustatyti žemės sklypo savininkas.

O kas, jei tokia miško valda, į kurią privažiavimas uolaus ūkininko dar ankstyvą pavasarį užartas, ims ir užsidegs, karštą bobų vasaros popietę? Kaip bus gesinamas gaisras ir kas už padarinius atsakys?

Beje, prieš kelis metus, atliekant reprezentatyvų šalies miško savininkų poreikių tyrimą, buvo prašoma nurodyti esmines problemas, su kuriomis susiduria ši socialinė grupė.  Paaiškėjo, kad servitutinių kelių klausimas yra tarp trijų pačių aktualiausių. Šiuos rezultatus puikiai žino tiek Aplinkos, tiek Žemės ūkio ministerijų tarnautojai, tik va, noro kaip nors spręsti jį, nėra.

Aidas Pivoriūnas, Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius

Video: Taip atrodo ūkininko užartas vienintelis kelias į miško valdą