Kai nematai, tai ir neskauda?

17.08.16

Rudenėjant, kuomet kalba pasisuka apie miškus, galvoje iškyla mieli vaizdai su pušynais, jų gaiviu oru, poilsiu prie paežerių. Labiau su miškais susijusiam žmogui tai asocijuojasi su vasariniais darbais šalinant vėjovartas, sausuolius ar įvertinant, kaip prigijo pavasarį pasodinti miškai.

Tačiau pastaruoju metu miškininkams ypač nerimą kelia miško žvėrių padaryta žala jauniems, prieš kelis metus pasodintiems medeliams. Žala tokia, kad iš esmės žmogaus rankų darbo pasodintas miškas yra pasmerktas negyventi, nes medeliai auga netaisyklingai besišakojantys, be viršūnių arba su kelioms viršūnėmis, nutrinta žieve, nuskabytomis šakelėmis.

Tikras miškininkas, kuris galvoja apie geros kokybės ateities miškus, yra priverstas sodinti iš naujo. Ir taip gali tęstis kelis metus iš eilės, kol medelis paaugs tiek, kad stirna ar elnias nepasieks skaniųjų ūglių.

Būna ir tokių atvejų, kuomet miško žvėrys nuskabo medelius nepasirinktinai, o ištisus plotus, dešimtimis hektarų. Tokia ir aritmetika, kad pasodinti vieną hektarą miško kainuoja kiek daugiau nei 1000, o žvėrys į jaunuolyną užklysta ir kasmet nuskabo pusę medelių, todėl metiniai nuostoliai siekia 500 eurų. Penkis metus iš eilės patiriant žalą susidaro 2500 eurų, o jei pasodintas plotas yra ne vienas, o trys hektarai, žiūrėk turi apvaloką 7500 eurų sumą. Čia tik vieno miško savininko pavyzdys, o miškus sodina tūkstančiai žmonių.

Miško savininkai saugoja gležnus medelius tepdami juos specialiais tepalais arba repelentais (beje, kasmet aptepti rankiniu būdu hektarą pasodintų medelių šakelių miško šeimininkui gali kainuoti iki 200 eurų). Kiti, renkasi dar brangesnį apsaugos būdą – aptveria jaunuolyną tvora, kol koks dvikojis žvėris tvoros nepasisavina. Nuostoliai nemenki, tokiu atveju siekiantys 1000 eurų už hektarą aptvėrimo.

Pagal tai, kokią žalą daro žvėrys miškuose, ypač jaunuolynuose, kuomet maistui “nušienaujami” bent dešimt tūkstančių hektarų pasodinto miško, galima teigti, kad per metus kanopiniai žvėrys vien privačiam miškų sektoriui pridaro žalos už 1,5 milijono eurų.

Beje, šalyje yra tokia dviejų, aplinkos ir žemės ūkio ministrų patvirtinta Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodika, kurioje, surašyta, kaip apskaičiuoti patirtus nuostolius. Taip surašyta, kad pamačius joje įtvirtintus “pasėlių pakenkimo intensyvumus” ir jų apskaičiavimo formules, supranti, kad lengviau būtų sukurti orbitinį palydovą, nei užpildyti kompensavimo formas. Padaryta taip, jog nekiltų noras prašyti kompensacijos.

Mano galva, jei griozdiškas medžiojamųju gyvūnų žalos atlyginimo mechanizmas neveikia, pribrendo laikas pradėti taikyti kitokią pagalbos miško savininkams schemą, kuri yra plačiai paplitus Europos šalyse – kompensuoti ne už jau patirtus nuostolius, o prevencinėms priemonėms, tokioms, kaip repelentai, tvoros, garsinių signalų sistemų įsigijimą. Taip, kaip daro vokiečiai ar latviai.

Ir iš esmės tokia galimybė, bent jau teoriškai, Lietuvoje egzistuoja. Savivaldybės valdo tokias gudriai pavadintas Aplinkos apsaugos specialąsias rėmimo programas, pagal kurias administruojamos lėšos, skirtos žemės sklypų, kuriuose neuždrausta medžioklė, savininkų, valdytojų ir naudotojų (medžiotojų būreliai nėra žemės sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, todėl negali pretenduoti į priemonių finansavimą) įgyvendinamų priemonių, tokių kaip repelentai, apdorojimo darbai, tvoros, apsauginės juostos, individualios medelių apsaugos priemonės, net specialieji miško kirtimai, kurių tikslas – papildomas elninių žvėrių maitinimas žiemą, bebraviečių ardymo darbai ir kita.

Pasidomėjus, pasirodo, kiekviena savivaldybė šiose programose disponuoja iki kelių šimtų tūkstančių eurų kasmetiniu biudžetu, kuris surenkamas iš mokesčių už valstybinius gamtos išteklius, teršalų išmetimą į aplinką, medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, medžioklei tinkamų plotų nuomos, o atskiroms priemonėms kiekvienam pareiškėjui kasmet galima tikėtis gauti apie 20 tūkstančių eurų tikslinių programos lėšų pagal konkrečią apsaugos nuo medžiojamųjų gyvūnų priemonę.

Kitas klausimas, kaip savivaldybėse paskirsto šios programos lėšas. Akivaizdu, kad jos nusėda visur, tik ne miško savininkų patiriamų nuostolių padengimui. Dar akivaizdesnis dalykas, vykdant įstatymus būtų nukreipti paramą ne tik valstybės įmonėms miškų urėdijoms, bet ir privatiems fiziniams ir juridiniams asmenims, o ir pačius miškų savininkus raginti aktyviai naudotis teikiamomis, kad ir menkomis, galimybėmis.

Pabaigai. Rasti viešai prieinamos informacijos apie tai, kas, kada ir kiek mokėjo miško savininkams už patiriamą žalą dėl miško žvėrių, nėra užduotis iš lengvųjų. Nėra tokios informacijos ne todėl, kad kompensacijų niekas neprašo, o todėl, kad ji miško savininkams neteikiama. Štai ūkininkams specialios programos kompensuoja per 1 milijoną eurų kasmet, o miško savininkams ne. Nes nesimato, kaip sako, žalos tuose jūsų miškuose.

Aidas Pivoriūnas, Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius

Video: Taip dėl per didelio miško žvėrių tankumo atrodo miško kultūros pasodintos prieš 4-5 metus