Kas naikina miškus?

2020 06 22

Tai verpikas vienuolis – Lietuvos miškuose natūraliai gyvenanti drugių rūšis. Pasak Valstybinės miškų tarnybos, drugelis išskėstais sparnais 3,5-6 cm dydžio. Sparnai balti arba pilkšvi su keturiomis vingiuotomis juodomis skersinėmis linijomis. Skraido liepos-rugpjūčio mėn., nusileidus saulei. Kiaušinėlius krūvelėmis deda liepos mėnesį žievės plyšiuose ant medžių kamienų. Viena patelė sudeda iki 630 kiaušinėlių. Kiaušinėliai žiemoja iki kitų metų gegužės mėnesio. Iš jų išsiritę jauni vikšrai būna labai smulkūs, apaugę tankiais ilgais plonais plaukeliais, todėl vėjo lengvai pernešami dideliu atstumu. Suaugę vikšrai iki 5 cm ilgio, plaukuoti. Jie maitinasi gegužę-birželį.

Verpiko vienuolio vikšrai minta pušų ir eglių spygliais, bet gali graužti lapuočių medžių ir krūmų lapus. Maži vikšrai graužia pušų sprogstančius pumpurus, spyglių užuomazgas tįstančiuose ūgliuose, vyriškus žiedus. Didesni vikšrai pušų spyglius ėda nuo vidurio, todėl daug spyglių viršūnėlių nukrenta po medžiais. Lapuočiams gali sugraužti lapkotį ir dalį lapo, o jo likutį meta ant žemės. Problemų miškams verpikai sukelia tuomet, kai drugių labai pagausėja dideliuose miško plotuose.

Tokia kenkėjo pagausėjimo tendencija cikliškai kartojasi kas keliolika metų. Didelis vikšrų kiekis gali nugraužti pušų ir eglių visus spyglius. Taip pat gali nugraužti beržų, ąžuolų, drebulių lapus, o esant labai didelei vikšrų gausai – net žolinius augalus. Vikšrams pagraužus spyglius, lapus, pumpurus ir gležnus augančius ūglius, apmiršta pažeisti audiniai, sutrikdoma medžiagų apykaita, susidaro palankios sąlygos per žaizdeles patekti augalų ligų sukėlėjų pradams, sumažėja ūglių ir medienos tūrio prieaugis. Netekę spyglių ar lapų, medžiai negali vykdyti fotosintezės ir pasigaminti maistinių medžiagų, todėl badauja ir silpsta.

Pirmą kartą nugraužus spyglius, pušys nusilpsta, nugraužus pakartotinai – jos gali žūti. Eglės gali pradėti džiūti ir po pirmo intensyvaus spyglių nugraužimo. Lapuočiai lapų netekimui yra atsparesni. Dar tais pačiais metais po nugraužimo jie gali išauginti naujus lapus. Spygliuočiai po intensyvaus nugraužimo prarastus spyglius atstato lėtai, o esant sausrai – be spyglių gali likti iki kitų metų pavasario.

Pirma, kad kenkėjas neišplistų daug didesniuose miškų plotuose. Antra, kad išlaikytume medynų stabilumą, mažintume medžių nusilpimą. Nesaugant lajų, dėl spyglių netekimo labiausiai nusilpusias pušis gali apnikti ne tik vabzdžiai liemenų kenkėjai, bet ir medžių džiūvimą įtakojančios grybinės ligos. Dėl to daug pušų gali nudžiūti. Tą vaizdą gerai atsimena Dzūkijos miškininkai, kai po spyglius graužiančio kenkėjo pušinio pelėdgalvio (Panolis flammea) 2000-2002 metų invazijos, daug pakenktų pušynų išretėjo, kai kur atsirado miško plynės. Jose suvešėjus varpinei žolei – smiltyniniam lendrūnui (Calamagrostis canescens), žymiai pasunkėjo miško atkūrimas.

Be to, tokių išretėjusių pušynų dirvose prisiveisė grambuolių (Melolontha sp.), kurių lervos nugraužė jaunų pušelių šaknis ir dar labiau apsunkino miško atkūrimą. Tuomet įvairiu intensyvumu spyglių neteko 11,2 tūkst. ha pušynų, t.t. visai be spyglių buvo 5,0 tūkst. ha plotas. Prarasti spygliai neataugo iki kito pavasario ir pušynai atrodė lyg po gaisro. Toks vaizdas kėlė miško lankytojų pasipiktinimą ir nuostabą, kad miškininkai laiku nesiimta priemonių kenkėjų naikinimui.

Dabartiniai verpiko vienuolio židiniai rodo, kad drėgmės deficito ir kaitros sąlygomis lėtai vyksta pakenktų pušų lajų regeneracija. Po intensyvaus nugraužimo spygliai neatauga iki sekančio pavasario. Po pušų lajomis nudžiūsta augančios jaunos pušelės. Eglės džiūsta jau po pirmo pilno spyglių nugraužimo. Kalninės ir bankso pušys taip pat žūsta po vienkartinio intensyvaus pakenkimo.

Lietuvos miškuose verpiko vienuolio masinio išplitimo židiniai kartojasi cikliškai kas keliolika metų. Didžiausias žinomas šio kenkėjo išplitimas fiksuotas 1857 m., kai Kauno ir Vilniaus gubernijose apėmė virš 130 tūkst. ha spygliuočių miškų. Spyglių netekusiuose medynuose po to masiškai išplito antriniai kenkėjai – kinivarpos. Dėl to teko iškirsti daug nudžiūvusių medžių.

Per artimiausius praėjusius 50 metų didžiausi verpiko vienuolio išplitimo židiniai formavosi pietų Lietuvos pušynuose. Mažesni židiniai buvo Kuršių nerijoje ir Jurbarko miškų ūkyje. 1978-1982 metais židiniai Veisiejų miškų ūkio šiluose kasmet apėmė po 1420-2770 ha. Dzūkijos pušynuose židiniai pasikartojo 1993-1996 metais.

Pastaraisiais metais Lietuvos pušynuose stebimas medžių stabilumo sumažėjimas dėl abiotinių ir biotinių faktorių kompleksinio poveikio. Medynų nusilpimui didžiausią įtaką turėjo du metus besikartojantys labai sausringi ir kaitrūs orai. Pušynų nusilpimą rodo įvairių rūšių pavojingų vabzdžių pažeidimų pagausėjimas ir grybinių ligų suaktyvėjimas. Padidėjo rizika susidaryti spygliuočių džiūvimą galinčių sukelti antrinių kenkėjų židiniams.