Kazys Grybauskas: Įvestas mokestis yra socialiai neteisingas

Klausimas (K): Kaip ketinate spręsti rezervuotų miškų nuosavybės atkūrimui klausimą?

Atsakymas (A): Apie 147 tūkst. ha miškų, vadinamų rezerviniais, dar tebėra skirti  nuosavybės teisėms atkurti.  Štai čia ir slypi didžiulė valstybės biudžeto skylė, pro kurią švilpauja vėjai. Iš tiesų – tai miškai, kuriuos jau daugiau nei ketvirtį šimtmečio galima vadinti miškais be šeimininko. Tiesa, palengva projektuojami nauji sklypai ir dalyje miškų atsiranda šeimininkai, kai kurie miško plotai perduodami miškų urėdijoms.

Suprojektavus lygiaverčius žemės sklypus pagal išvadas dėl žemės, miško ar vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ir, patenkinus prašymus pirkti valstybinės žemės, miškų, kurių niekas nei eksploatuoja, nei privatizuoja, laisvos žemės fondo miškų fonde liktų per 63,2 tūkst. ha. Siūlyčiau tokius rezervinius miškus, liksiančius patenkinus visų pareiškėjų prašymus, pagal galimybes įjungti į valstybinių miškų sistemą, arba parduoti aukcionuose.

Jau vien įjungus į valstybinių miškų sistemą laisvos žemės fondo miškų fonde liksiančius 63.2 tūkst. ha vadinamųjų rezervinių miškų, orientuojantis pagal vidutinį girininkijos dydį, Lietuvos miškai galėtų pasipildyti kone dvidešimt girininkijų. Taigi, ir esant dabartinei miškų valdymo struktūrai, galima būtų sukurti Lietuvos kaimui ne tiek jau mažai naujų darbo vietų!  Seime paskutinėmis praėjusios sesijos dienomis priimtas Miškų įstatymo pakeitimas, manau privers sukrusti ne tik Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijas,  bet ir miškininkų bendruomenę ir iki 2018 metų pradžios tikimės rezultatų.

(K): Ar žinote, kokią žalą miškams daro miško žvėrys? Kas šią žalą žemių ir miškų savininkams turėtų atlyginti?

(A): Medžiojamųjų žvėrių, vilkų ar bebrų daroma žala kai kuriose Lietuvos vietovėse pasiekė nemažus mastus. Tai nuniokoti pasėliai, išpjauti gyvuliai, užtvindyti plotai ir kt. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos nustatymo tvarka reglamentuojama Medžioklės įstatyme. Jame nurodyta, kad laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos kompensavimo tvarka nustatoma pagal Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu. Medžiojamųjų žvėrių žemės ūkiui padarytos žalos dydžio nustatymas yra Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 26 punktu savivaldybėms perduota valstybės funkcija. Žalos dydį, vadovaujantis Medžioklės įstatymo 18 straipsniu, apskaičiuoja savivaldybės mero sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija.

Vilkai ir stumbrai yra neatsiejama Lietuvos ekosistemos dalis, todėl, siekiant išlaikyti vilkų ir stumbrų populiaciją, jų medžioklė ribota, o vilkų ir stumbrų padaryti nuostoliai kompensuojami. Kompensavimo už vilkų ir stumbrų padarytą žalą tvarka nustatyta bendru aplinkos ir žemės ūkio ministrų 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu. Žalą valstybės vardu atlyginanti institucija, kompensuodama pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančioms įmonėms už vilkų ūkiniams gyvūnams padarytą žalą ir už stumbrų padarytą žalą, vadovaujasi Europos Sąjungos valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškininkystės sektoriaus ir kaimo vietovėse gairių 2014–2020 m. (2014/C 204/01) nuostatomis. Padaryta žala, sunaikinus veislinius ūkinius gyvūnus, apskaičiuojama ir atlyginama pagal veislinių ūkinių gyvūnų įsigijimo dokumentuose nurodytą kainą…

Su žmogaus ūkine veikla neretai susikerta ir aktyvi bebrų veikla. Užtvindytose vietose išdžiūsta miškai, užpelkėja pievos ir dirbami laukai, užkemšamos vandens pralaidos, apgraužiami arba iš viso nugraužiami vertingi medžiai, dėl bebrų pastatytų užtvankų upeliuose silpnėja srovė ir dumblėja dugnas ir nyksta lašišinės žuvys. Bebrų daromos žalos kompensavimas, reglamentuotas Medžioklės įstatymo 18 straipsnyje. Tačiau praktikoje labai sunku išsireikalauti atlyginti žalą, todėl keistini teisės aktai, užtikrinantys besąlygišką ir teisingą žalos atlyginimą.

(K): Ar sutinkate, kad privatus miškų ūkis yra normali ūkinė veikla, nors ir turinti savo specifiką, tačiau kardinaliai neišsiskirianti iš kitų verslo šakų, tokių pvz. kaip žemės ūkis? Ką siūlysite keisti, kad „baudžiamasis“ 5% mokestis, taikomas išskirtinai miško savininkams būtų panaikintas ir kokius kitus veiksmus ruošiatės atlikti, siekiant mažinti šį bei kitus suvaržymus privačiam miškų verslui?

(A): Taip, privatus miškų ūkis yra normali, turinti savo specifiką ūkinė veikla, tačiau mano nuomone, Miškų įstatymas yra vienodas visiems: tiek valstybinių miškų valdytojams, tiek privačių miškų savininkams, tik reikia ieškoti tarp jų bendro sutarimo. Atskaitymai nuo pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką privačių miškų savininkams yra ekonomiškai nepagrįsti ir socialiai neteisingi.

Malkinę medieną pardavus ir sumokėjus pajamų mokestį ir atskaitymus, šiuo metu pajamos  nepadengia tiesioginių išlaidų su mokesčiais ir atskaitymais. Siūlysiu šiuos atskaitymus sumažinti iki 1%, be to, šie  atskaitymai nuo pajamų turi būti privalomi visiems ūkininkams ir kitiems ūkio subjektams, kurie naudojasi keliais kaimo vietovėse.

(K): Ar žinote apie miško ir pamiškių servitutų problemas, su kuriomis susiduria miško savininkai? Kaip padėti miško savininkams patekti į miško valdas?

(A): Viena iš problemų yra servitutiniai pamiškės keliai. Tai keliai, esantys planuose ar žemėlapiuose ir patvirtinti žemėtvarkos tarnybos. Servitutinis kelias turi išlikti bet kuriomis sąlygomis, nors Nacionalinė mokėjimo agentūra ir Nacionalinė žemės tarnyba nelabai gilinasi į tai, ar tas kelias čia reikalingas ar ne, todėl kai kurie ūkininkai savavališkai juos ir užaria, kad po jų laukus be jų niekas nevažinėtų. Kita kalba yra važiavimas pamiškėmis, nes pamiškės negalima suarti per 5 metrus nuo miško ribos, o ūkininkai, būna, suaria vos ne iki pat šaknų…

Manau, kad dalį šių problemų galima išspręsti savitarpio sutarimu. Juk nevažinėjamos pamiškės greitai apaugs krūmais ir pats savininkas negalės pravažiuoti, todėl nėra blogai, kuomet jomis žmonės naudojasi kaip privažiavimas, tik, aišku, proto ribose… Kitais atvejais, vietos valdžia turėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų.

Teisės aktų reikalavimų nevykdymas tik rodo valdžios silpnumą ar ką nors negero, gal būt, net nusikalstamo. Problema išlieka, tikiuosi kad Žemės ūkio ministerija, kartu su Nacionaline Žemės tarnyba artimiausiu metu pasiūlys reikalingus teisės aktų pakeitimus, kad virš 4.4 tūkst. žemės ir miško valdų savininkų turėtų galimybę privažiuoti prie savo žemės ir miško.

(K): Ar galiojančios baudos už ūkinės veiklos pažeidimus nuosavame miške yra adekvačios pažeidimams?

(A): Padidintos baudos, manau, padėtų sumažinti neteisėtą miško išteklių naudojimą ir užkirsti kelią galimiems pažeidimams. Pavyzdžiui, dabar ATPK 60 straipsnis „Neteisėtas miškų žemės naudojimas“ už pastatų, statinių statymą miškų žemės sklypuose, taip pat šių sklypų naudojimą kitiems tikslams be reikiamo leidimo užtraukia baudą piliečiams nuo 72 iki 144 eurų, o pareigūnams – nuo 144 iki 289 eurų. Tai daugiau simbolinė suma, palyginti su miško įveisimo išlaidomis, kurios siekia nuo 1 iki 3 tūkst. eurų.

Tačiau, reikia suprasti ir tai, kad vien baudomis norimo rezultato nepasieksi – piktavaliai vis vien ras būdų „pergudrauti“ pareigūnus. Manau, kad kur kas svarbiau yra prevencinės priemonės, tarp jų ir jaunimo auklėjimas gamtosauginėmis temomis bei visuomenės skatinimas pranešti apie pastebėtus pažeidimus pareigūnams.

(K): Pažangios kaimyninės šalys, siekdamos efektyvių aplinkosaugos sprendimų mažinti oro taršą, ėmėsi didinti maksimalius miškovežio su kroviniu svorius. Koks turėtų būti maksimalus leidžiamas miškovežio su kroviniu svoris mūsų šalyje?

(A): Šiuo metu Lietuvos keliais leidžiama važiuoti miškovežiams, kurių bendroji masė su kroviniu ne didesnė nei 48 tonos. Skaičiuojama, kad dėl darbo specifikos ir sudėtingų eksploatacijos sąlygų, pilnai sukomplektuotas medienai skirtas vežti vilkikas su priekaba sveria iki 25 tonų. Tad kroviniui telieka vos iki 19 tonų, kai tuo tarpu Švedijoje bendrąją medieną gabenančių vilkikų masę leista padidinti iki 85 tonų. Pas mus dar tebežiūrima per vieną prizmę: per didelio svorio automobilių transportas daugiau teršia aplinką, bjauroja kelius. Bet juk miškovežis ir sunkvežimis nėra tas pat. Saugant kelius, į miškovežius įmontuojamos papildomos ašys, dedami papildomi ratai, tad miškovežių apkrova kelio dangai ir jai daroma žala yra gerokai mažesnė nei tos pačios masės sunkvežimių. Todėl manyčiau, kad maksimalus miškovežio svoris turėtų būti nustatytas kiekvienai urėdijai ar regionui atskirai, atsižvelgiant ir į kelių būklę, vietos geologines sąlygas, kirtimo intensyvumą.

Specialistų teigimu, leistinas bendrosios masės padidinimas, bent jau iki 52 tonų, paliekant galioti ašių apkrovimo apribojimus, ne tik kad nekenktų keliams, bet ir pagerintų tiek ekologijos, tiek kelių Lietuvoje būklę, nes atliekant mažiau reisų tam pačiam kroviniui pervežti mažiau dėvėtųsi kelio danga, mažiau į aplinką patektų automobilių išmetamų dujų.

(K): Kokį regite valstybinių miškų valdymo modelį?

(A): Lietuvoje šiuo metu yra daugiau nei 2 mln. ha miškų. Apie pusė jų yra valstybinės reikšmės, kuriuos prižiūri 42 valstybės įmonės miškų urėdijos, kuriose per visą nepriklausomybės laikotarpį nuolat vyko reformos. Tačiau buvo ir neapgalvotų sprendimų, dėl kurių valstybė patyrė ir didžiulius netiesioginius nuostolius – prarado darbo vietas kaimo vietovėse. Jei prieš 30 metų miškų sistemoje dirbo per 24 tūkst. žmonių, tai dabar jų nebeliko nė 4 tūkstančių. Mat vienam „užkliuvo“ miško ruoša, kitam – lentpjūvės, dar kitam koja už medelynų „užkliuvo“…

Besaikis tam tikrų funkcijų (miško ruoša, pirminis medienos apdirbimas ir kt.) delegavimas privačiam sektoriui atėmė iš valstybės biudžeto nemažą dalį įplaukų. Tuo tarpu miškų nusavinimu Lietuvoje suinteresuotos grupuotės tuo naudojasi ir nerimsta, surasdamos vis naujas veiklos formas. Taip viena po kitos gimė grobuoniškos Lietuvos „miškų reformų“ idėjos, kurios ir dabar gajos. Pradžioje, vadovaujantis neaišku už kieno pinigus nusamdytų užsienio analitikų analize, buvo rekomenduojama mūsų šalies miškininkams imti pavyzdį iš Latvijos miškininkų, po to, dangstomasi mistiniu „Visuomio“ vardu, o dabar – stojimo į EBPO vėliava, nors pastaroji organizacija tiek ir nereikalauja iš mūsų…

Tiesa, kiekvienoje ūkio šakoje laikas reikalauja reformų, bet retai jos pasiteisina visais aspektais, todėl nemanau, kad be miškų urėdijų kas nors galėtų geriau atlikti šį darbą. Juk ne kiekvienas savininkas sugeba mišką tvarkyti – tam reikia ir išteklių, ir specifinių žinių. Norint turėti našų mišką, reikalingi privalomi ir sanitariniai, ir retinamieji, ir šviesinamieji kirtimai, reikia organizuoti priešgaisrinę apsaugą, kovą su ligomis, kenkėjais ir kitas priemones, ko negali atlikti neturintys specialaus išsilavinimo.

Be to, dabartinis miškų valdymo modelis, nusistovėjęs per daugelį metų pasiteisino, ir jį reikia ne keisti, o tik apgalvotai palengva tobulinti. Reformų reikia ne girininkijų ir miške dirbančių žmonių lygyje, o Vilniuje ir Kaune. Turėjome nedidelę ministeriją, joje dirbo 56 aukšto lygio, turintys geros gamybinės ir vadovavimo patirties, miškininkai.  Ir to pakako.

Dabar turime virš 250 darbuotojų, kurie net nesugeba sustabdyti statybų valstybinės reikšmės miškuose. Jau nekalbant apie  jų veiklos efektyvumą. Regionų miškininkų  profesionalumas daugelyje sričių lenkia dirbančiųjų sostinėje. Neturim net viceministro miškininko, nors miškai užima trečdalį mūsų šalies ploto.

(K): Ar sutinkate, kad valstybinius miškus galėtų prižiūrėti ne tik valstybiniai miškų operatoriai?

(A): Miškai yra specifinė sritis, nes jie turi ne tik neįkainuojamą biologinę reikšmę aplinkai, bet visuomenei labai svarbią egzistencinę vertę. Tuo tarpu daugelis „privatininkų“, neretai pirmenybę skiria ūkinei veiklai, nes tai susiję su jų pajamomis, kai kada galimai ir neteisėtomis. Manau, kad mes negalime eiti šiuo keliu, nes taip labai lengvai galima nusiristi iki „trečiojo pasaulio“ šalių lygio. Dar gi manau, kad ir privačiuose miškuose ūkinę veiklą turėtų prižiūrėti ar kontroliuoti valstybinių institucijų pareigūnai. Tačiau sutikčiau atlikti tokį eksperimentą  kurioje nors mažoje urėdijoje, bet visuose miškuose, ne tik valstybiniuose, pagal su visuomene suderintą miškotvarkos projektą.

(K): Prašytume išvardinti bent tris Jūsų partijos miškų ūkio ir/ar aplinkosaugos specialistus, kurie, vykdytų pagrindines šių sričių pareigas valstybėje arba bent jau prisidėtų/prisidėjo prie Jūsų partijos rinkiminių nuostatų formulavimo?

(A): Antanas Kilčauskas- V.Į. Raseinių miškų urėdas, Nauris Jotautas –V.Į. Švenčionėlių miškų urėdas, Juozas Dautartas –ilgametis aplinkosaugos specialistas, vadovas.

(K): Prašome įvertinti pastarųjų kadencijų LR Seimo ir Vyriausybės veiklas miškų ūkio srityje.

(A): LR Seimas savo kadencijoje priėmė gerų įstatymų miškams ir jų savininkams. Dėkingas visiems Seimo nariams, kurie suprato kokia svarbi mūsų urėdijų veikla saugant miškus, prižiūrint juos, atkuriant po stichinių  nelaimių, tvarkant kelius, įrengiant poilsiavietes. Didžioji dalis urėdijų veiklos nėra pelninga, bet reikalinga visuomenei ir miškui. Miškas be žmogaus yra negyvas. Ne dažnai Seimas priėmus įstatymus, susilaukia  visuotinos padėkos. Dar kartą miškininkų vardu nuoširdus AČIŪ.

Miškų įstatymo pakeitimas dėl atskaitymų yra keistinas, kam pritaria ir Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas.

Vyriausybė galėjo sparčiau spręsti  miškų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, likimą, sparčiau keisti medienos pardavimo tvarkas, kad netektų pardavinėti žaliavos, skatinant  statyti naujas medienos perdirbimo įmones. Džiaugiuosi Vyriausybės veiksmais,  plečiant biokuro panaudojimą šilumos ūkyje.

(K): Ačiū už atsakymus.