Kodėl ribojimų įvedimas bus pražūtingas miškams?

11.07.18

Kai kuriems Seimo nariams – valstiečiams ir jų konsersatelitų pagalbininkams – panorėjus, pradėtos vykdyti užduotys, skirtos dėmesiui nuo žemės ūkio reikalų atitraukti. Pasirinkta tema – privatūs miškai. Norima įvesti ribojimus miško valdų dydžiui.

Klausimas – kodėl šių ribojimų reikia, kam juokinti Europą? Seimūnai mini, kad Švedijoje vidutinė valda siekia 500 hektarų. Tai yra sąmoningai skleidžiama melaginga informacija. Šiaurės šalyse, ne tik Švedijoje, vidutinė privati miško valda užima 50 hektarų ir žmonės ten įvariomis kooperacijos formomis jungiasi į stambesnius ūkinius vienetus bendrai veiklai vykdyti. Minėtoji Švedija netgi turi specialų fondą miško valdoms plėsti.

Kaip žinia, Europoje nėra ribojimų miško valdų dydžiui, o lietuviai net linksniuojami už beviltišką atsilikimą planuojant ir įgyvendinant miško konsolidavimo procesus. Esame kone labiausiai apmokestinę privačią miškų ūkio veiklą ir negebame užmegzti tarpsektorinio socialinio dialogo su visomis svarbiausiomis miškų ūkio šalimis.

Bet palikime išrinktuosius kaimo lygio debatuose. Štai keli kontrargumentai, kodėl planuojami privačių miško valdų ribojimai iki 1500 ha yra ir bus neadekvatūs.

Pirma, ribojimai prieštaraus Europos Sąjungos veikimo sutarčiai, pagal kurią draudžiami kapitalo judėjimo apribojimai. Jie taip pat pažeis konkurencijos sąlygas, kuomet valstybė, būdama dominuojanti miškų ūkio sektoriaus žaidėja, įveda papildomus veiklos apribojimus mažesniam rinkos dalyviui.

Be to, žemės ir miškų ūkio valdų palyginimas negalimas vien dėl to, kad miškas yra sudėtinga ekosistema, turinti ilgą gyvavimo ciklą, sudėtingus kompleksinius ryšius, kurie peržengia sklypų ir nuosavybės formų ribas.

Skandalingas ir tas faktas, kad politikai privačius miškus pradeda „nuskausminti“ neturėdami socialinio ir ekonominio poveikio analizės bei aplinkosauginio pagrindimo. Miškininkystės mokslas ir ilgametė šeimų ūkininkavimo privačiuose miškuose praktika skatina elgtis priešingai – plėsti miško valdas, norint užtikrinti racionalų išteklių naudojimą bei išlaikyti miškų ūkio darną. Ypač svarbu paminėti, kad ribojimai prisidės prie ateities miškų kokybės prastėjimo, nes sumažės miško ugdomųjų darbų apimtys.

Galiausiai, esminis momentas – ribojimai naikins darbo vietas kaimiškose vietovėse. Šis procesas tiesiogiai palies 30.000 dirbančiųjų miškuose, miško darbų rangos ir medienos transporto sektoriuose bei 60.000 dirbančiųjų medienos perdirbimo ir baldų pramonėje. Iki pavojingos ribos taip pat sumažės galimybės plėstis Medienos produktų gamybos inovacijų santalkai (klasteriui) ir bus užkirstas kelias tolygiam medienos tiekimui vietos gamybos įmonėms.

Tenka konstatuoti, kad pasiūlymų teikimas tęsia praėjusios Seimo kadencijos patologinės neapykantos privačių miškų atžvilgiu praktiką. Tuomet buvo įvesti socialiai neteisingi, ekonomiškai nepagrįsti ir neskaidriai administruojami papildomi mokesčiai. Šie procesai paskatino medienos importą iš Rytų šalių ir atvedė profesionaliai dirbantį Lietuvos miškų ūkį prie žlugimo ribos.

Antro smūgio privatus miškas ir medienos pramonė gali tiesiog neatlaikyti.

Aidas Pivoriūnas, Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius