Marius Lazdinis: Svarbu nepamiršti vietos žmonių interesų

Klausimas (K): Mariau, jau daug metų dirbi Europos Komisijoje, skyriuje, kuris brėžia gaires, kokia bus Europos Sąjungos parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai šalyse kandidatėse. Žinau, nuo miškų klausimų nesi nutolęs. Kaip atrodo miškų naudojimas Lietuvoje Europiniame kontekste?

Atsakymas (A): Taigi, nors ir esu tame pačiame Žemės ūkio ir kaimo plėtros direktorate, nedirbu tiesiogiai su miškais, nors ir domiuosi. Manau, kad mūsų miškai atrodo gerai, nes nesu girdėjęs, kad kas nors skųstųsi. Šiaip tai miškų ūkis, kaip žinai, yra ES šalių narių kompetencijoje. Taigi, didelių diskusijų miškų tema ir svarstymų ar vienos, bei kitos šalies kirtimai tinkami ar ne, palyginimai tarp šalių iš tikrųjų nelabai ir vyksta. Iš dalies, galima sakyti, kiekvienos šalies reikalas, kaip ji tvarkosi savo miškuose. Aišku, yra kiti – aplinkosauginiai ir su klimato kaitos stabdymu susiję bendraeuropiniai tikslai, kurių vykdymą gali įtakoti per didelės (ar per mažos) kirtimų apimtys, bet čia jau kitas reikalas.

(K): Kodėl Europos Sąjungoje miškų politikos formavimas ir įgyvendinimas paliktas kiekvienos šalies narės kompetencijoje? Ar ateity tai keisis?

(A): Negirdėjau, kad kas nors svarstytų apie šios tvarkos keitimą ir nemanau, kad tam yra pagrindo. Kam keisti, jei gerai veikia? Nebent būtų nuspręsta, kad yra kitų tikslų, viršesnių ir svarbesnių už praktinę miškų ūkio veiklą. Tokių, kaip, pvz. aplinkosauga, kova su klimato kaita, atsinaujinančių resursų užtikrinimas. Gal tuomet, norint pasiekti „aukštesnius“ Europinius tikslus, būtų nuspręsta pradėti reguliuoti tam tikrus ūkininkavimo miške principus. Tačiau, pasikartosiu, dar negirdėjau, kad apie tai būtų kalbama.

(K): Kokios yra bendrosios ar atskirose šalyse narėse jau dabar galiojantys subsidijų mechanizmai miškų augintojams, miško savininkams, pvz., kaip kad Suomijoje taikomas už biokuro tiekimą?

(A): Čia būtų gera tema atskirai studijai ir kad atsakyti į šį klausimą, reikėtų didelės ataskaitos. Be to, kadangi kompetencija miškų ūkio klausimais yra šalių lygmenyje, mes Briuselyje visko net ir negalime žinoti. Mes tik, aišku puikiai žinome, kad miškų ūkiui parama teikiama per kaimo plėtros priemones, kurių įsisavinimas įvairiose programose (iš viso net 118) yra nevienodas.

Turime ES valstybės paramos gaires (State Aid Guidelines), kurių taikymas visose šalyse yra privalomas. Šių gairių kontekste yra nustatyti limitai, kuriuos viršijant galioja valstybės paramos taisyklės. Šiuo metu tai 200 tūkst. eurų riba trijų metų bėgyje. Jeigu šalis ar regionas planuoja paramą, kuri galimai viršys šią sumą, turi mus informuoti. Tada mūsų specialistai vertina atitikimą taisyklėms. Pavyzdžiui, aštuoniose kaimo plėtros programose parama miškų ūkiui nėra numatyta. Tačiau ji teikiama iš valstybės ar regiono biudžeto. Tokiu atveju, šios subsidijų schemos turėjo būti suderintos su Europos Komisija; buvo patikrintas jų atitikimas valstybinės paramos gairėms.

(K): Suprantu, kad mūsų šalies atsakingi tarnautojai nedaro visko, kad parama privačiam miškų ūkiui būtų lengviau prieinama, tai net pabodusi tema. O ar svarstoma, kada miško savininkai sulauks realių išmokų už deguonies gamybą ir anglies dvideginio laidojimą?

(A): Miškų ir miškų ūkio vaidmuo šiame kontekste yra reikšmingas. Taip pat, ir Paryžiaus susitarimas miškų savininkams ir valdytojams gali būti naudingas, nors gal ir netiesiogiai. Bandant mažinti anglies dvideginio išmetimą į aplinką skatinamas miško biokuro naudojimas. Tai sukuria papildomas galimybes miškininkams. Taip pat skatinamas ir atsinaujinančių resursų naudojimas. Čia jau didėja medienos ir medienos produktų reikšmė, jų naudojimas. Jie gali būti puikus pakaitalas medžiagoms ir produktams pagamintiems iš neatsinaujinančių šaltinių.

(K): Kaip plačiai Europoje taikomi distanciniai miškų ūkinės veiklos stebėjimo metodai, pasitelkiant naujausias šiuolaikines, net kosmines technologijas?

(A): Distanciniai metodai naudojami plačiai ir senai. Klausimas – ar pasitelkiant naująsias šiuolaikines technologijas. Vienos šalys labiau pažengę nei kitos. Pavyzdžiui, Suomija tikrai viena iš pirmaujančių. Šiuo metu Europoje analizuojama kaip pilnai ir visapusiškai išnaudoti „Copernicus” sistemos tiekiamus duomenis apie miškus. Šia kryptimi, manau, ir reikėtų žiūrėti kalbant apie ateitį.

(K): Kur link krypsta diskusijos Europoje apie paskutinį mokslo pasiekimą – genetiškai modifikuotus medžių auginimą?

(A): Panašu, kad Europoje susidomėjimo šia tema nėra.

(K): Gerai, o jei pabandytume apibendrinti, kokios didžiausios grėsmės kyla Europos miškams?

(A): Vienareikšmiškai – klimato kaita. Dėl besikeičiančio klimato ir didelių temperatūrinių svyravimų atsiranda didesnis miško gaisrų, ligų ir kenkėjų išpuolių pavojus. Ligos ir kenkėjai kurių tam tikrame regione anksčiau nėra buvę, staiga ima ir išplinta. Dažnai miškininkai, miško savininkai būna nepasiruošę, neturi žinių ir priemonių kaip su tomis ligomis ir kenkėjais kovoti.

(K): Papasakok prašau, kaip Briusely vystosi dialogas tarp miškų savininkų ir medieną naudojančios pramonės, miškų savininkų ir valstybinių miškų sistemų? Kokios yra bendros iniciatyvos?

(A): Dialogas yra vystomas intensyviai, įvairiomis formomis ir lygmenimis. Pavyzdžiui, Europos Komisija, konkrečiai mūsų direktoratas, reguliariai organizuoja Miškų ūkio ir kamštinės medienos visuomeninio dialogo susitikimus (Civil dialogue on Forestry and Cork). Čia dalyvauja pramonės bei miškų savininkų bei valdytojų atstovai, nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos ir kitos miškais ir miškų ūkiu suinteresuotos šalys.

Su pramone dirbantis direktoratas (DG GROW) organizuoja Medienos pramonės ekspertų grupės (Expert group on Forest Based Industry) susitikimus. „Darbo reikalų“ generaliniame direktorate vyksta medienos ir celiuliozės perdirbimo sektoriaus socialinio dialogo posėdžiai. Miškų administracijų (ministerijų) atstovai susitinka Nuolatiniame miškų komitete (Standing Forestry Committee). Europos Parlamentas laikas nuo laiko suorganizuoja darbinius posėdžius įvairiomis su miškais ir miškų ūkio susijusiomis temomis. I šiuos susitikimus dažnai kviečiami miškų savininkų ir valdytojų atstovai.

Labiau privačiame lygmenyje, Valstybinių miškų asociacija (Eustafor) ir Privačių miškų konfederacija (CEPF) savo nariams organizuoja susitikimus, pasitarimus įvairiomis Europiniame lygmenyje aktualiomis temomis. Verta paminėti taip pat ir Europos miškų instituto iniciatyvą „ThinkForest”, kuri tęsiasi jau keletą metų. Jos kontekste, organizuojamos aukšto lygio diskusijos tarp sektoriaus atstovų, Europos Parlamento narių, bei įvairių šalių narių politikų bei administracijos atstovų.

(K): Ar Europos Sąjunga turi numačiusi aiškius žingsnius, mažinant klimato kaitos padarinius miškų pagalba?

(A): Miškai ir miškų ūkis mažinant klimato kaitos padarinius gali prisidėti keliais lygmenimis. Pirmiausia, tai miškuose, medžiuose yra talpinamas anglies dvideginis. Taigi, jeigu miškų kiekis šalyje ar regione nemažėja, ir anglies dvideginio iš miškų neišskiriama; jeigu miškų plotas didėja – dar geriau – anglies dvideginis patalpinamas naujuose miško plotuose. Antra – naudojant miško biomasę energijai (šilumos, elektrai gaminti), pakeičiame iškastinį kurą, kuris išskiria daug anglies dvideginio. Trečias būdas, kaip miškai ir visas medienos perdirbimo sektorius gali prisidėti prie klimato kaitos mažinimo – tai skatinant energijai imlių produktų pakeitimą medienos produktais, kuriems pagaminti reikia daug mažiau resursų.

(K): Baigiantis 2020 metų Europos Sąjungos biudžeto ir programų ciklui, kokios yra numatytos vėlyvesnės finansinės paramos priemonės ar bent principai miškams?

(A): Diskusija dėl naujo Europos Sąjungos biudžeto ir programų ciklo tik prasideda. Manau, šiuo metu niekas negalėtų tiksliai prognozuoti koks bus galutinis rezultatas. Koks bus Europos Sąjungos biudžetas; didės ar mažės. To pasekoje, ir to biudžeto kontekste, matysime kokios lėšos bus skirtos bendrai žemės ūkio politikai įgyvendinti. Tik kai bus žinomas biudžetas, galėsime tiksliai pasakyti kokia bus politikos forma, priemonės.

Parama miškų ūkio plėtrai Europos Sąjungoje pagrinde, yra ir bus teikiama įgyvendinant kaimo plėtros programas. Šios programos yra sudėtinė žemės ūkio politikos dalis; kuri taip pat priklauso ir nuo bendro biudžeto. Numatyta, kad šių metų vasario 2 dieną turėtų prasidėti vieša konsultacija dėl žemės ūkio politikos. Iki metų galo, Europos Komisija turėtų pateikti dokumentą, kuriame įvardins kokie turėtų būti daromi pakeitimai (o gal nebus jokių?) po 2020 metų. Daugiau žinosime tokiu pačiu laiku kitais metais.

(K): Dėl LULUCF proceso – kaip Lietuva, kartu su kitomis Šiaurės šalimis gali įtakoti, kad nebūtų mažinamos kirtimo apimtys ir kokie būtų kirtimų nemažinimo argumentai, aišku, nemažinant miškų plotų?

(A): Čia labai sudėtingas klausimas. Šiuo metu svarstomi keli dokumentai, kurie ateityje, ko gero, gali įtakoti miškų ūkį. Kiek žinau, abu dokumentai svarstomi Europos Parlamente ir Taryboje. Taigi – norint įtakoti, reikia kalbėtis arba su Europos Parlamento nariais atstovaujančiais Lietuvą arba su ministerijų atstovais, kurie dirba tose darbo grupėse, kurios svarsto būtent šiuos dokumentus.

Dėl argumentų, kaip ir kalbėjome anksčiau – mano nuomone, svarbu užtikrinti, kad miškų plotas nemažėtų. Europoje, Lietuvoje, tai manau, ne problema – miškų plotas paskutinius dešimtmečius didėja. Tą mes turėtume paaiškinti visiems politikams. Išlaikant tą patį miško plotą, turime užtikrinti, kad iškirtus, atkuriamas tokios pat kokybės miškas. Aišku, dėl atkuriamo miško kokybės, struktūros, rūšių įvairovės, bei potencialo sulaikyti anglies dvideginį, ko gero, yra galybė nuomonių ir galima būtų ilgai diskutuoti.

Tačiau, mano nuomone, pagrindinis argumentas turėtų būti, kad miškas atkuriamas. O kaip gerinti atkuriamo miško kokybę, leiskime toliau svarstyti miškininkams ir ekologams. Tada, svarbiausi argumentai būtų dėl medienos biokuro naudojimo energijai išgauti privalumo ir dėl potencialo pakeisti energijai imlius produktus medienos produktais, kurių gamybos ir perdirbimo cikle sunaudojama daug mažiau energijos resursų.

Suprantant šiuos privalumus, bus akivaizdu, kad reikia tiek miško biomasės, tiek kokybiškos medienos; norint medienos, medžius reikia kirsti. O kertant ir atkuriant miškus bus darbo ir pajamų miško savininkams, miškininkams ir su medienos ruoša bei perdirbimu susijusioms įmonėms. Nereikėtų pamiršti fakto, kad miškų ūkinė veikla ir medienos perdirbimas yra nemažas ekonominis sektorius. Miškų ūkinė veikla suteikia nemažai pajamų kaimo vietovių gyventojams. Šiuo metu, papildomų darbo vietų kūrimas ir kokybiško gyvenimo kaime užtikrinimas yra labai svarbūs politiniai tikslai. Taigi, išlaikydami gyvybingą miškų ūkio sektorių, mes prisidedame prie šių tikslų įgyvendinimo.

Svarstydami globalius klimato kaitos klausimus, neturime pamiršti mūsų vietos žmonių interesų, kuriems miškas gali būti jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

(K): Ačiū už išsamius atsakymus.

Klausė Aidas Pivoriūnas