Mažutis pavojingas kenkėjas
2021 06 07
Žievėgraužis tipografas (Ips typographus), liaudiškai – kinivarpa arba kirvarpa, priskiriamas ypatingai pavojingiems miško kenkėjams. Lietuvoje jis apninka paprastąją eglę, retai – kitų rūšių egles, pušį, maumedį. Esant palankioms sąlygoms (vėjavartoms-vėjalaužoms, sausiems ir šiltiems orams, netinkamam ūkininkavimui), kenkėjo gausa per 1-2 metus gali labai staigiai išaugti iki didelių židinių. Jo sukelti eglynų masiniai džiūvimai Lietuvoje per artimiausią laikmetį kartojosi kelis kartus: 1969-1973, 1974-1985, 1993-1997, 2001-2004 metais.
Visus juos įtakojo prieš 1 ar 2 metus miškuose buvę dideli vėtrų ar sniego pažeidimai ir po jų sekę kaitros, sausros, žiemos speigai. 1993-1997 metų eglynų džiūvimas buvo vienas didžiausių iš visų registruotų, nes uraganinių vėjų išlaužytuose miškuose medžių liemenų kenkėjų masiniam išplitimui įtakos turėjo sausros, globalus klimato atšilimas, netolygiai pasiskirstę krituliai, eglių apsilpimas nuo šaknų puvinių. Tuomet kenkėjo židiniai kasmet apėmė nuo 60 tūkst. iki 162 tūkst. ha eglynų, teko iškirsti 8,7 mln. m³ pažeistų eglių.
Žievėgraužiui tipografui plisti palankiausi yra Lietuvos našiausi eglynai nuo 50-60 metų amžiaus. Vyresnių eglynų pažeidimai gali siekti 70 % ir daugiau. Medyne kenkėjui vystytis tinkamiausi medžiai yra eglių šviežios vėjavartos ir vėjalaužos, taip pat nusilpę bei šaknų-stiebo puvinių pažeistos eglės. Kenkėjas miške sugeba susirasti ir pavienius jam vystytis tinkamus medžius, todėl juose apsigyvena esant ir mažam populiacijos skaitlingumui. Dėl to eglynuose jis koncentruojasi vėjavartų-vėjalaužų susidarymo vietose, tvarumą ir atsparumą praradusiuose medynuose, kur yra išversti ir išlaužti, nusilpę medžiai, nenužievinta miško produkcija, šviežios kirtavietės. Kai žievėgraužių labai pagausėja, jie puola ir sveikus eglynus. Kenkėjas lengvai gali persimesti iš netvarkingų šeimininkų į gerai prižiūrimus miškus.
Grauždami takus, tipografai žievėje pažeidžia gyvybiškai svarbius audinius, kuriais eglės aprūpinamos maistinėmis medžiagomis, todėl apniktos žalios eglės gali greitai nudžiūti. Vabalai platina patogeninius Ophiostoma ir Ceratocystis genčių grybus, sukeliančius medienos mėlynavimą ir puvinius, taip dar labiau pagreitindami medžio žūtį.
Žievėgraužių plitimą mažinančios priemonės žinomos nuo XIX a., jos naudojamos atsižvelgiant į vabzdžio vystymosi ciklus. Būtina laiku miške aptikti šių kenkėjų šviežiai apniktas egles, jas nupjauti ir paruoštą medieną kartu su joje besivystančiais kenkėjais išgabenti iš spygliuočių medynų. Tik taip veiksmingai galima mažinti kenkėjų plitimą ir apsaugoti eglynus nuo džiūvimo. Kitas sanitarinių kirtimų tikslas – žalių eglių vėjavartų-vėjalaužų operatyvus šalinimas iš miško, kad jos negalėtų tapti pirminiu šaltiniu žievėgraužiams daugintis ir išplisti.
Taip pat būtina laiku iš miško išgabenti visuose kirtimuose paruoštą spygliuočių žalią medieną. Šias priemones privaloma vykdyti pagalLietuvos Respublikos miškų priežiūrą ir sanitarinę apsaugą deklaruojančius teisės aktus. Žievėgraužius galima gaudyti feromoninėmis gaudyklėmis ir vadzdžiagaude mediena. Jos labiausiai tinka žievėgraužių skraidymo gausos ir aktyvumo ciklų sekimui.
Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus specialistai paruošė atmintinę apie eglynų kenkėją žievėgraužį tipografą. Ją galite rasti čia:
