Miškai be strategijos

2021 05 24

2020-ųjų metų gruodžio 31 d. baigėsi Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012-2020 metų programos galiojimas ir nuo to laiko Lietuvos miškų ūkis neturi savo plėtros programos. Pagal XVIII LR Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą parengti ir priimti naują nacionalinio lygmens strateginį miškų politikos dokumentą iki 2030 metų numatoma 2021 metų IV ketv., – pastebi miškų ūkio ekonomistas dr. Stasys Mizaras.

Atrodytų, kad pasibaigus vienam strateginiam laikotarpiui derėtų išanalizuoti planuotų strateginių tikslų pasiekimus, padaryti išvadas. Tačiau LR Aplinkos ministerijos tinklapyje įvedus paiešką “Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros  2012-2020 metų programa”, paieškos rezultatas buvo nulinis.

Paminėtoje 2012-2020 m. programoje buvo apibrėžtas kompleksinis miškų teikiamos įvairiapusės naudos visuomenei padidinimo vertinimo kriterijus. Numatyta jį skaičiuoti kaip atskirų rodiklių – 1) miškingumo, 2) bendro medynų tūrio, 3) miškų ūkyje sukuriamos pridėtinės vertės dalies bendrame vidaus produkte, 4) vienam asmeniui tenkančio miškų ploto, 5) miškų, kuriuose vykdoma kompleksinė miškų ūkio veikla, dalies nuo visų miškų – reikšmių pokyčio nuo 2011 m., išreikšto procentais, suma. Planuota, kad šis rodiklis 2020 m. bus 20 proc.

Tikėtina, kad suvedus 2020 m. statistiką, algebrinė visų rodiklių įvykdymo procentų suma atitiks planuotą. Tačiau Programa nebuvo ambicinga. Jos įvykdymo kriterijaus dauguma rodiklių veik nepriklausė nuo miškų ūkinės veiklos pastangų. Šalies miškingumas didėjo, bet pagrindinė padidėjimo priežastis – savaime mišku apaugusios žemės ūkiui nenaudotos žemės. Medynų tūrio didėjimas irgi mažai priklausė nuo ūkinės veiklos. Jam didžiausią įtaką darė miškingumo didėjimas, medynų amžiaus struktūra, apskaitos metodai. Vienam gyventojui tenkantis miškų plotas turi aiškią didėjimo tendenciją. Miškų plotai didėjo, o gyventojų mažėjo. Gyventojų emigracija gerino šį rodiklį. Miškų, kuriuose vykdoma kompleksinė miškų ūkio veikla, dalis didėjo dėl rezervuotų miškų ploto mažėjimo.

Miškų ūkio dalis pridėtinėje vertėje nedidėjo: 2011m. – 0,58 proc., 2017 m. – 0,56 proc. Didėjant miškingumui bei medynų tūriams tai signalizuoja apie ekonominių miškų funkcijų nepakankamą naudojimą. Čia svarbi ne tik miškų ūkio, bet ir medienos pramonės bei kitų miškų komplekso šakų pridėtinė vertė. Tik analizuojant miškų ūkį sąveikoje su miškų kompleksu bei energetika galimas optimalus pridėtinės vertės rezultatas.

Atrodo, kad strategiškai planuojant miškų ūkį daug tikimasi iš Nacionalinio miškų susitarimo (NMS). Tai, be abejo, svarbu, nes naujasis miškų politikos dokumentas numatomas laikotarpiui iki 2030 m., o dabartinė Vyriausybė geriausiu jai atveju dirbs iki 2024 m. Tačiau pirmieji judesiai link NMS kelia abejonių. Visų pirma, neaiškus tikslas: parengti Nacionalinį miškų susitarimą, kuriame būtų susitarta dėl ilgalaikės subalansuotos miškų politikos krypčių, atsakyta į klausimus, kaip turėtų būti ūkininkaujama saugomų teritorijų ir kituose miškuose, tuo pačiu užtikrinant medienos sektoriaus aprūpinimą žaliava. Taip pat vienas iš tikslų laikytinas su miškais susijusios teisėkūros stabilizavimas. Atrodytų, kad keliami du tikslai ir keletas klausimų.

Kol aiškiai nesuformuluoti projekto tikslai ir uždaviniai, jo vykdymas yra problematiškas. Tai išryškėjo ir bandant suformuoti koordinacinę grupę pagal jos narių pagrindinį interesą, neapibrėžus, kada ekonominis, ekologinis ar socialinis interesas tampa pagrindiniu. Turbūt, mažai yra interesų subjektų, kurie visiškai ignoruotų bent vieną iš paminėtų interesų. Jeigu, kaip skelbiama, vienas iš NMS uždavinių, yra atsakyti į klausimą kaip turėtų būti ūkininkaujama saugomų teritorijų ir kituose miškuose, tuo pačiu užtikrinant medienos sektoriaus aprūpinimą žaliava, tai šio uždavinio sprendimui reikalinga parengti ir svarstyti galimus scenarijus. Tuomet interesų subjektai galėtų pasirinkti vieną iš jų arba pasiūlyti kitokį. Vieno iš galimų scenarijų pagrindu galėtų būti Vyriausybės programos nuostata: 30 proc. šalies teritorijos patenka į saugomas teritorijas, iš jų trečdaliui taikoma griežta apsauga.

Adaptavus šiuos procentus miškams ir aiškiai apibrėžus saugomų miškų ir griežtos apsaugos sąvokas, galima išskirti įvairaus miškų saugomumo lygio scenarijus. Kiekvieną scenarijų reikėtų apibūdinti pagrindiniais rodikliais: kirtimų ir pajamų pokyčiai, kompensavimo dydžiai, ekologinių ir socialinių funkcijų pokyčiai ir pan. Turint galimų scenarijų ir juos apibudinančių rodiklių lentelę, kiekvienas NMS dalyvis galėtų pasirinkti pagal savo interesus. Tai būtų naudinga informacija siekiant NMS ir planuojant Lietuvos miškų ūkio strateginius tikslus.