Miško gaisrai

Yra žinoma, kad miško gaisrai gali kilti savaime, o kartais juos sukelia žmogaus neatsargumas arba tai daroma specialiai. Pagal A.Stulginskio universiteto mokslininkų rengtą aprašymą, gaisrai Lietuvoje skirstomi į žemutinius, viršūninius ir požeminius (durpių). Žemutiniai gaisrai detaliau skirstomi į paklotės – humuso, pomiškio – krūmų ir virtelių – kelmų. Jų metu dega tiktai miško žemutinė dalis: paklotė, pakritos, kerpės, samanos, žolinė augalija, trakas ir pomiškis. Šie elementai gaisro metu sudega ir visada gaisravietėse atsikuria per ilgesnį laikotarpį pakitusios kokybiškai ir kiekybiškai.

Gaisravietės, priklausomai nuo likusių gyvybingų pagrindinio ardo medžių skaičiaus, skirstomos į 3 kategorijas: su virtuoliais, su gyvybingais medžiais, su sudegusiais medžiais. Gaisravietės su sudegusiais medžiais būna retai, dažniausiai spygliuočių jaunuolynuose. Gaisravietės su virtuoliais dažniausiai būna po žemutinių gaisrų eglynuose ir požeminių durpinių gaisrų, o su sausuoliais – po viršūninio gaisro. Medynai suyra priklausomai nuo sudėties: eglynuose greitai, pušynuose – gerokai lėčiau.

Viršūniniai gaisrai Lietuvos miškuose kyla retai. Dažniausiai žemutiniai gaisrai greitai pastebimi ir likviduojami, nespėjus pereiti į viršūninius. Viršūniniai gaisrai dažnesni jaunuolynuose, kur žemutinė ugnis greitai persimeta į medžių lajas. Jie paprastai kyla antroje vasaros pusėje, kai po ilgesnių sausrų pažemėja gruntinių vandenų lygis ir pradžiūsta durpiniai dirvožemiai. Praėjus žemutiniam gaisrui durpiniuose dirvožemiuose augančiuose medynuose, atskirose vietose (prie kelmų, mikro pakilimuose) pasilieka rusenti dirvožemio masė.

Būtina paminėti, kad ne visada miško gaisrai yra tik blogis. Manoma, kad gana dažni miškų gaisrai yra padėję augti sekvojoms (didžiausiems pasaulio medžiams), kadangi stora šių medžių žievė atspari liepsnoms, o nuo didelio karščio jų kankorėžiai „pasipūsdavo“ ir taip leisdavo aplink save išbarstyti sėklas. Pavyzdžiui, Aliaskos tundroje, kai gaisras nusiaubė melsvųjų eglių plotus, vietoje jų ėmė augti lapuočiai, kurie amerikiniams briedžiams ir kitiems gyvūnams užtikrino maisto. Yra daromos prielaidos, kad Aliaskos miškų gaisrai prisidėjo prie medžių ir gyvūnų įvairovės plitimo. Šiaurės Amerikoje ir dabar dažnai miško gaisrai yra miškų specialistų sukeliami tose vietose, kur sudėtinga kirsti miškus, pavyzdžiui, kalvotose vietovėse,  kuomet šie pasiekę gamtinę brandą ir susiduriama su sunkumais atkuriat mišką.

Šį mėnesį ir kaimyninėje Švedijoje miško gaisrai paminėti iš teigiamos pusės. Šalyje birželio mėnesį pradedamas vykdyti Europos Sąjungos (!) remiamas projektas, kurio metu per šiuos ir ateinančius metus 14-oje apskričių bus padegti dideli miško masyvai saugomose teritorijose, siekiant paskatinti biologinės įvairovės atsikūrimą. Kaip aiškina projekto vadovas Jan-Inge Tobiasson, yra daug vilčių, kad jau išnykusios augalų, kerpių ir grybų rūšys po gaisro atsikurs. „Mes sukelsime kontroliuojamus gaisrus „Natura 2000″ miškuose, kurie užims 2200 hektarų plotą ir sieksime dalinai sunaikinti užsisenėjusius ir mažai vertingus pušynus šiaurinėje šalies dalyje, o gaisras padės šimtus ar net tūkstančius metų miško paklotėje gulėjusias mikrooganizmų sporas didelio karščio pagalba vėl suaktyvinti”, sakoma J.Tobiasson pranešime.