Miškų kaitos tendencijos

2021 01 25

Valstybinė miškų tarnyba primena, jog Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) pasaulio miškų būklę sistemingai apskaito jau nuo 1948-ųjų metų. Pastaraisiais dešimtmečiais FAO vykdomos pasaulinės miškų apskaitos (toliau – FRA) yra derinamos su nuotoliniais tyrimais grindžiamu vertinimu, kurio tikslas – pateikti geografinę informaciją apie miškų plotus ir jų pokyčius pasaulyje bei regionuose. 2020 metais atlikto tokio vertinimo pagrindinis uždavinys – gauti nepriklausomus ir nuoseklius duomenis apie miškų būklę pasaulio, regionų ir pasaulinių ekologinių zonų pjūviais, šiuos įvertinimus susieti su 2018 metų žemės naudojimo ir dangos būkle, taip pat nusakyti žemės naudojimo ir dangos pokyčius per 2000-2010 ir 2010-2018 metų laikotarpius, įvardinti veiksnius, kurie nulėmė miškų plotų kaitą – mažėjimą arba didėjimą. Duomenis, vadovaudamiesi vieninga metodika, surinko per 800 ekspertų iš visų pasaulio šalių.

Lietuvą šiame tyrime atstovavo Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškotvarkos ir medienotyros instituto prof. Gintautas Mozgeris. Kam FAO prireikė atlikti tokią studiją? Pirmiausia, vieningai pripažintos ir naudojamos informacijos apie pasaulinius miško išteklius trūksta, arba tokia informacija dažnai yra abejojama, kaip, tarkime, vadinamuoju Hanseno miškų žemėlapiu ar jo realizacija https://www.globalforestwatch.org/.

Skirtingų autorių pateikiamos nuotoliniais tyrimais grindžiamos pasaulinio lygmens miškų statistikos dažnai skiriasi, o globalių žemės naudojimo ir dangos duomenų bazių trūksta, ypač tokių, kurios būtų parengtos vadovaujantis vienoda nomenklatūra bei atstovautų suderinamas datas bei perteiktų kaitos tendencijas. Pagaliau, skirtingų pasaulio šalių specialistų kompetencija surenkant duomenis apie miškų išteklius yra labai skirtinga.

Atliktos studijos metu, apskaita vykdyta apibūdinant per 430 tūkst. apskaitos vienetų. Lietuva šiame projekte apskaitą atliko šalies teritorijai priskirtuose 500 apskaitos vienetų. Naudoti 2-ų tipų apskaitos vienetai – 1 ha (100×100 m) dydžio kvadratas, vadinamas „centroidu“ ir 40 ha plotą užimantis heksagonas, kurio centre išskirtas minėtas centroidas. Taikyta stratifikuota atranka. Apskaitos vienetai parinkti pagal miškų ir pokyčių kiekį jau minėtame Hanseno miškų žemėlapyje.

Pagal nuotolinių tyrimų vaizdus buvo nustatomas dominuojantis žemės naudojimo tipas, buvęs centroide 2018 metais, įvertinama žemės naudojimo kaita per laikotarpius nuo 2000 iki 2010 bei nuo 2010 iki 2018. Heksagone buvo aprašoma žemės naudojimo struktūra 2018-aisiais metais, naudojant 10% klasifikavimo preciziškumą bei žemės naudojimo kaita per 2000-2010 ir 2010-2018 laikotarpius, nurodant pastovaus miško, naujo miško, prarasto miško bei pastovių kitų – ne miško žemės plotų kiekius per atitinkamą laikotarpį.

Apskaitos duomenys bus pilnai sutvarkyti tik 2021-aisiais metais, tačiau nekantriausiems natūraliai kyla klausimas – ko galime tikėtis, kiek turime miškų, kokios jų kaitos tendencijos ir pan. Ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Apskaitos metodika yra parengta taip, kad šalių surinkti duomenys yra skirti tik globalioms statistikoms pateikti bei negali būti naudojami profesionalioms interpretacijoms apie Lietuvos miškų būklę ir jų dinamiką.

Tačiau tendencijos lieka tendencijomis net ir tuo atveju, kai jų patikimumas yra žemas (tačiau žinomas!). Jei vadovautumės tik 500 apskaitos vienetų centroiduose surinktais duomenimis, 2018-aisiais metais Lietuvos teritorijoje miškas dengė 36% ploto. Tačiau įvertinimo paklaida yra gana didelė – 9%. Tai atitinka per 195 tūkstančius ha, o pagal pasikliautiną intervalą, esant 95% tikimybei, galime teigti, kad miško ploto reikšmė yra tarp 1 937 842 ir 2 329 665 ha. Taigi, pagal FAO apskaitą Lietuvos miškingumas galėtų būti didesnis, nei oficialiose šalies statistikose įvardijamas 2018.01.01 dieną buvęs Lietuvos Respublikos teritorijos miškingumas – 33,6%.

Tačiau reikia nepamiršti tam tikrų metodinių duomenų surinkimo skirtumų. Projekto metu taip pat nustatyta, kad 31,9% teritorijos per laikotarpį nuo 2000 iki 2018 metų pastoviai buvo ir išliko miškas, o 63,5% teritorijos – ne miškas. Dažniausiai fiksuoti plotų pokyčiai yra susiję su naujo miško atsiradimu ne miško žemėse. Santykinai spartesnis naujo miško atsiradimas vyko per 2000-2010 metų laikotarpį – miškas susiformavo 2,6% objekto teritorijos, kas sudaro per 155 tūkst. ha. Per laikotarpį nuo 2010 iki 2018 metų naujas miškas susiformavo 1,7% objekto ploto (~100 tūkst. ha).

Miško nulydimas apskaitos vienetų centroiduose fiksuotas tik 0,2% objekto ploto per 2000-2010 metų laikotarpį. Taigi, naujų miškų atsiradimo ir jų praradimo greitis buvo 15 500 ir 1.450 ha/metai per ankstesnįjį laikotarpį bei 12 500 ir 100 ha/metai pastaruoju metu. Kitaip sakant, nauji miškai atsirado bent dešimteriopai sparčiau nei buvo nulydomi esami. Įvertinimo paklaidos, susijusios su miško ploto kaita, yra gana didelės – tarkime, naujo miško 57-73%, o nulydyto miško ploto – netgi 185-196%, tačiau miškų ploto didėjimo tendencijos yra aiškios. Jei žvelgtume tik į mišką, tai natūralių bei susivėrusių miškų kategorijai 2018 metais priskirti 71,6%, susivėrusiems želdiniams – 15,7%, laikinai nesusivėrusiam natūraliam (paprastai savaiminės kilmės) miškui – 4,7% bei nesusivėrusiems želdiniams – 8% miškų ploto. Laikinai nesusivėrusių miškų kategorijai pagal FAO metodiką priskirtos kirtavietės bei 1-os amžiaus klasės jaunuolynai.

Taigi, nors pagal 500 apskaitos vienetų surinktų duomenų patikimumas yra per žemas, kad daryti išvadas apie Lietuvos miškus, tam tikras pamokas galime išmokti. Tokiu būdu gaunamos informacijos patikimumas gali būti pagerintas parenkant daugiau apskaitos vienetų Lietuvos teritorijoje bei atliekant jų įvertinimą naudojant FAO įrankius bei gausią atvirai prieinamą nuotolinių tyrimų informaciją, pavyzdžiui, Sentinel-2 duomenis ar aukštos skiriamosios gebos vaizdus, pateikiamus Google Earth sistemoje. Kiek kitu rakursu pademonstruotas vadinamasis Hanseno miškų žemėlapis, kuris gana nevienareikšmiai yra interpretuojamas Lietuvos miškininkų ir vadinamųjų „gamtininkų“ bendruomenių bei parodyta atrankos metodų svarba nuotoliniais tyrimais grindžiamose miškų inventorizacijose ir pačių atrankos metodų įvairovė. Aiškiai skirtos žemės naudojimo ir žemės dangos sąvokos, kurios mūsuose dažnai painiojamos.