Miškų kirtimai kelia pyktį ir aptemdo protą, bet net ir jie yra būtini – tam yra svarbių priežasčių
2023-06-01
Miškuose privalu ūkininkauti – jų kirtimai yra būtinybė. Ir ne tik tam, kad brandos amžių pasiekę miško kvartalai būtų atsodinti naujais. Būtent atželiančiuose kirtimuose susikuria palakios sąlygos tam tikrų augalų bei gyvūnų buveinėms.
Žmonėms nepatinka nukirstų medžių rietuvės, plynieji kirtimai – dar labiau. Niekam ne prie širdies tuščios biržės ir išminti miškininkų technikos miško keliai. Ir lyg tyčia tokie kirtimai yra gerai regimi, ypač tuomet, kai keliai vingiuoja per miškus. Tačiau plynųjų kirtimų plotas yra griežtai ribojamas, o ir medžiai miškuose yra kertami ir kitokiu būdu. Vienose vietose – juos pasirenkant, kitose – atvejiniu būdu, kai per 10 ar 20 metų subrendę medžiai iškertami per 2–4 kartus, taip suformuojant naują medyną.
Mišku – paskui gamtininką
Ne taip seniai, praėjusį rudenį teko su garsiu gamtininku Rimvydu Juškaičiu patraukti į Pankliškių mišką netoli Šakių. Tiksliau, į šio mokslininko stacionarių tyrimų Upeglinyje vietą, kurioje jis yra iškėlęs inkilus lazdyninėms miegapelėms stebėti. Nusikasti iki tyrimų vietos teko kažkada miškavežių išmaurotais miško keliais, – plynasis kirtimas jau buvo kaip reikiant atžėlęs. Tai – ūkinis miškas, greta kurio būta kirtavietės. O dabar joje atžėlęs „šabakštynas“ miegapelėms, anot gamtininko, kaip ir kitiems smulkiems gyvūnėliams – pelėnams, pelėms, kaip ir krūmuose perintiems paukščiams, yra mitybos rojus.
Lietuvoje lazdyninės miegapelės yra labiausiai paplitusios. Didžiosios miegapelės, vadinamos gražiuoju lotyniškuoju glis-glis, yra įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą kaip nykstanti rūšis, miškinė miegapelė – taip pat. Ir lazdyninė, ir miškinė miegapelės dar yra įrašytos ir į ES Buveinių direktyvos 4-ąjį priedą, o tai reiškia, kad abi šios rūšys yra saugomos ir Lietuvoje, ir visoje Europoje. O kol su gamtininku Rimvydu, visa tai paaiškinusiu, traukėme nuo vieno inkilo prie kito ieškodami miegapelių, jis papasakojo ir apie įdomų nutikimą. „Kartą beeidamas į savo tyrimų teritoriją, kaip tik kirtimui pažymėtoje biržėje, aptikau šakotąją skylėtbudę, – grybą, įrašytą į Lietuvos Raudonąją knygą. Įkėliau jos nuotrauką į feisbuką, kuriame ją ir aptiko miškininkas, dirbęs šioje girininkijoje. Jis buvo ir gamtosaugininkas.
Tas žmogus sugebėjo įtikinti tuometės Šakių urėdijos miškininkus, kad liepynas, kuriame augo grybas, būtų paliktas. Neįmanoma patikėti, bet plynajam kirtimui numatyta biržės riba buvo patraukta į kitą vietą. Taigi yra žmonių, nuo kurių priklauso daug svarbių sprendimų“, – patikino gamtininkas.
Gamta ir žmogus
Vienas garsus miškininkas pateikė paprastą paaiškinimą, – yra du miškotvarkos būdai. Vienas jų – tai daro tik gamta, kitas – tai daro gamta padedant žmogui. Gamta yra nenugalima jėga. Ji tvarkosi taip, kaip jai reikia. Sausra, kenkėjų antplūdis, audros, žaibų sukelti gaisrai – tai jos ūkininkavimo būdas. Bet ar tai naudinga gyvūnijai?
Anaiptol. Protingas žmogaus įsikišimas visiems yra naudingas. Pavyzdžiui, Kuršių Neriją pušynais apsodino žmonės, sutramdė smėlį, ir UNESCO tai įvertino. „Miškininkystė pas mus prasideda nuo miško kirtimo, o ne atvirkščiai“, – štai tokios nuostatos laikosi mokslininkas, miškotyros mokslų daktaras Virgilijus Mikšys.
Žmonės ypač skaudžiai reaguoja į plynuosius kirtimus, – tokius, kai biržėje nukertamas kiekvienas medis. Kodėl tokių jų reikia?
– Nesu plynųjų kirtimų šalininkas ar entuziastas. Manau, kad mano kolegos miškininkai, dažnai vengdami neplynųjų miško kirtimų plėtros, klysta. Plynųjų kirtimų nemėgsta visuomenė. Tuo tarpu kitų kirtimų žmonės dažnai net nepastebi. O ir aplinkosauginiu požiūriu plynieji kirtimai dažnai tikrai ne patys geriausi.
Savaiminių miškų vystymosi procesų metu dauguma senų medynų suyra ir nauji atsikuria laipsniškai, daug rečiau tai nutinka greitai, nes medynus niokoja lenkėjai, ligos, neretai – ir audros.
Be abejo, plynieji kirtimai mūsų sąlygomis taip pat reikalingi ir neturėtų išnykti. Turime daug šviesai reiklių medžių rūšių medynų – pušynų, beržynų, juodalksnynų ir kitokių. Ir neturime kuo jų pakeisti, todėl tenka ir teks juos atkurti. O tokių medžių rūšių naujos kartos – pomiškio – geram augimui net ir 0,4 medyno skalsumas jau yra per didelis. Todėl Lietuvoje savaiminiam pušynų atkūrimui dažniausiai naudojami dviejų kartų atvejiniai kirtimai.
Pirmą kartą medynas išretinamas iki 0,2–0–3 skalsumo. Paliktų pušų sėklos pasklinda kirtavietėje (oru jos nuskrenda ne ypač toli) ir taip užtikrinamas pušyno atsikūrimas. Šie kirtimai kai kam nepatinka, bet kitokių neplynų kirtimų variantų beveik nėra. Nedidelėse biržėse tą patį galime pasiekti kertant plynai, didesnėse – kertant plynai ir želdinant.
Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/gamta/keliones/2023/05/31/news/nakvyne-po-zvaigzdemis-jordanijos-dykumoje-lietuve-pasidalijo-isskirtines-patirties-ispudziais-27061821
