Miškų vaidmuo klimato kaitos politikoje

2022 01 03

Svarbią temą nagrinėja žurnalai „The Economist“ ir „IQ“: gal pasaulio lyderiams ir baisu uždaryti akmens anglimis kūrenamas elektrines ar pakelti benzino kainas, bet jie tikrai išskėstomis rankomis priims vieną kovos su klimato kaita sąjungininkų – medį.

Nors ir vadina klimato kaitą pramanu, prezidentaudamas net Donaldas Trumpas propagavo iniciatyvą pasodinti trilijoną medžių. Bet yra pagrindo skeptiškai vertinti viršūnių susitikime dėl klimato kaitos, kuris lapkritį vyko Glazge, pristatytą paktą dar nesibaigus dešimtmečiui pasiekti, kad nebebūtų naikinami miškai. Pasaulis jau matė panašių neįgyvendinamų pareiškimų. 2014 m. vyriausybės, įmonės ir nevyriausybinės organizacijos pažadėjo iki 2020 m. perpus sumažinti miškų naikinimą, o iki 2030 m. – galutinai. Pirmas tikslas nebuvo pasiektas, tad ir antrasis, dabar vėl patvirtintas daugelio tų pačių šalių, neatrodo realus. O tie trilijonai medžių iš esmės lieka tik gražus skambesys.

Vis dėlto šviežias pareiškimas atrodo labiau įtikinamas nei ankstesni pažadai. Šįkart pasirašė dvi valstybės, kuriose intensyviai naikinami miškai – Brazilija ir Indonezija (Indija – ne). Turtingos šalys pažadėjo pinigų miškams apsaugoti ir atsodinti. Visos pasirašiusios pripažįsta, kad čiabuviai labiausiai tinka rūpintis miškais, kuriuose gyvena.

Ne mažiau reikšmingas ir privataus sektoriaus, įskaitant finansų įstaigas, įsipareigojimas iš tiekimo grandinių ir investicinių portfelių išvalyti viską, kas susiję su miškų naikinimu. Medžių kirtimas, deginimas ir retinimas ar kitoks ekosistemų alinimas sudaro 11 proc. emisijos. O gyvi miškai absorbuoja anglies dioksidą, kasmet po 7,6 mlrd. grynųjų tonų. Miškų sodinimo ir apsaugos programos bus esminės norint pasiekti Paryžiaus susitarimo tikslus, kad pasaulinė vidutinė temperatūra paaugtų „daug mažiau nei 2 °C“ virš ikipramoninio lygio.

Paryžiaus susitarime raginama, kad jau „antroje šio amžiaus pusėje“ absorbentai kasmet surinktų su žmogaus veikla susijusią emisiją atitinkantį arba didesnį anglies dioksido kiekį. Todėl šalys ir įmonės pradėjo kurti strategijas, kaip padedant miškininkystei pasiekti nulinę grynąją emisiją – nuo daug anglies dioksido sukaupiančių durpynų atkūrimo iki agromiškininkystės plėtojimo. Kinija ir Indija vykdo didžiules medžių sodinimo programas. Rusija, kurioje auga 20 proc. pasaulio miškų, nori jais atsverti nemažą savo šiltnamio dujų išmetimą. Butanui, pagrįstai teigiančiam, kad pasiekė nulinę grynąją emisiją, tai įmanoma tik rimtai rūpinantis miškininkyste. Panašiai ir Mianmarui. Tik bėda, kad pasaulis neturi bendros protingos sistemos, kaip įvertinti medžių indėlį surenkant anglies dioksidą. Tai nepaprastai sudėtingas apskaitos galvosūkis. Nuo to, ar jis bus išspręstas ir kaip, priklauso, ar medžiai padės dorotis su pasaulinio atšilimo problema, ar ją tik aštrins.

Glazge aptarti dabartiniai apskaitos standartai ir nauji anglies dioksido rinkos standartai, kai miškininkystės duodamą atsvarą galima parduoti. Tiek taikant įvairius projektus surinkto anglies dioksido skaičiavimas, tiek pasirūpinimas, kad nauda būtų ilgalaikė, tiek nuoseklių, skaidrių duomenų pateikimas ir fiktyvių projektų išsiaiškinimas – problemų keliantys uždaviniai. Natūralus anglies apytakos ciklas miškuose susireguliuoja pats. Medžiai sugeria CO2 iš oro, tada dalį išskiria irdami arba degdami gaisruose. Ilgainiui tokį CO2 sugeria nauji augalai. Žmonės tai iškreipia dviem būdais. Naikinant ir alinant miškus didėja emisija, nes išskiriamas sukauptas anglies dioksidas. O dėl 2,5 trln. tonų į atmosferą jau patekusio CO2 1,1–1,3 °C atšilęs pasaulis reiškia dar didesnę anglies dioksido emisiją, nes kuo daugiau šilumos, tuo sparčiau yra medžiai ir kyla daugiau gaisrų.

Skaitykite daugiau čia: