Mitas #3. Nebus ką kirst
Žmonės teisingai pastebi, kad dabartiniu laiku miško kirtimo intensyvumas yra didesnis, nei prieš, sakykim, trisdešimt metų. Tuomet buvo lengva gyventi, nes didžiuma medienos dalis, kuri naudojama mūsų pasididžiavimo – šalies baldų pramonės reikmėms, buvo geležinkeliais atgabenama iš neišsenkančių didžiojo kaimyno miškų.
Miškų kirtimo intensyvumas skirtingose pasaulio valstybėse skiriasi dešimtimis kartų. Taip yra dėl skirtingų požiūrių į mišką, miškininkavimo tradicijų, o taip pat dėl skirtingo miško augimo greičių. Pastaraisiais metais intensyviausiai miškai kertami Portugalijoje, Indijoje, Airijoje. Kasmet šiose šalyse iškertama 4—7 proc. medienos išteklių. Labai intensyviai (2,5—2,8 proc.) naudojami Suomijos, Belgijos, Latvijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės miškai. Lietuva priskirtina prie šalių, kuriose miškai kertami labai saikingai ir racionaliai (tik 1,5 proc.). Panašus miškų naudojimo intensyvumas yra Lenkijoje, Olandijoje, Austrijoje, Slovakijoje, Estijoje, Šveicarijoje.
Mūsų šalyje dar prieš pusę amžiaus miškininkai iš nukirstos medienos pagamindavo tik 40—50 proc. vertingų, tinkamų pramoniniam apdirbimui apvaliosios medienos gaminių. Šiuo metu tokios medienos paruošiama apie 80 proc. Panaši vertingos medienos dalis paruošiama Latvijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Tuo tarpu Italijoje tinkama pramoniniam apdirbimui me diena sudaro 65 proc., Rusijoje — 21 proc., Indijoje — 15 proc.
