Nekonvencinis karas prieš Lietuvos miško ūkį

14.08.19

Malonu ir naudinga būtų padiskutuoti apie įvairias miškininkavimo patirtis, naudojamas technologijas, prieštaringų ekologinių bei ekonominių ar socialinių miško funkcijų bei žmonių interesų grupių suderinimo metodus ir daugelį kitų realių problemų.

Bet kaip tai daryti, jei oponentas sudėtinę miškininkavimo dalį – miško kirtimą laiko kriminaliniu nusikaltimu, į miškų sodintoją žiūri su panieka, išaugintą miško jaunuolyną nepripažįsta mišku, o valstybiniame miške dirbančius žmones įvardina ekologiniais banditais, kirminais ar geriausiu atveju vagimis. Neprastesnės etiketės segamos daugumai miško savininkų  ir medienos pramonės darbuotojų.

Kaip diskutuoti su oponentu, kuris pirmiausia tave apspjaudo ir vietoj argumentų akiplėšiškai meluoja ar net maskatuoja kumščiais.

Pailsėję po varginančių žygių per Labanoro girią, sulaukę naujo Prezidento, naujo Aplinkos ministro ir naujos LR vyriausybės formavimo Lietuvos girių gynėjai nuo korumpuotų miškininkų, gobšuolių miško savininkų, oligarchų – pramoninkų ir užsienio imperialistų, pritraukę naujas pajėgas su naujos aistros proveržiu ir atnaujintais šūkiais vėl veržiasi į mūšį. Tad pradėkime nuo pasirodžiusių naujų veidų ir naujų lozungų.

Štai tūlas interneto socialinių tinklų asas Liudvikas Andriulis, prisistatantis verslininku, viešojo intereso gynėju, kaimyninių šalių protingumo vertintoju (nustatė, kad „švedai protingi“, o „baltarusiai durneliai“), Lietuvos miškais pradėjęs domėtis net prieš metus, vieną kartą patraukęs į Lavoriškių girią, bet nepriėjęs iki Baravykynės draustinio užtiko kirtavietę.

Užkliuvus už kelmo žmogui tapo aišku, kad čia koks nors Stasikas ar Vladikas bus už pinigus gavęs leidimą iš korumpuoto valdininko tokiam baisam miškų naikinimui ir tada sukūręs planą kaip išgelbėti nuo panašių nelaimių visus Lietuvos miškus.

Kaip  pats kūrėjas rašo savo paskyroje, tokį planą būtų lengviau įgyvendinti „būnant ne vien Lietuvos, bet ir visos visatos imperatoriumi“…(Koks žavingai kilnus žmogaus noras gelbėti ne tik Lietuvą, bet ir visą žmoniją!). Tačiau nuo apsiskelbimo imperatoriumi dar susilaiko, bet gelbėjimo planą suskubo pagarsinti ir pats ir kitų miškų mylėtojų pagalba.

Jo esmė – bent dešimtmečio trukmės moratoriumas  bet kokiems miško kirtimams. 

Kad reikliems skaitytojams nepasirodytų jog aš čia ironizuoju ir nerodau deramos pagarbos ne tik  Lietuvos, bet ir visos visatos  būsimam imperatoriui, apie plano svarbiausią tikslą ir laukiamus rezultatus kalbėsiu tik citatomis iš 2019 07 22 DELFI patalpinto rimto straipsnio. Štai kokia padėtis dabar Lietuvoje ir kodėl reikia moratoriumo:

Aplinkos apsaugos ministerija, urėdijos, miškininkai yra žemiausio šliaužiojimo bebriniai kirminai, persisunkę korupcijos sultimis, ir tomis sultimis įstatymus rašantys. Todėl reikia visiškai stabdyti bet kokią miškininkystę Lietuvoje dešimtmečiui. Miškininkystė yra žemiausio lygio, mažiausios (neigiamos) pridėtinės vertės veikla. Miškininkytės verslas yra ruskio verslas – iškirsk, iškask, parduok, pragerk.

Aplinkos apsaugos ministerija, urėdijos, miškininkai yra žemiausio šliaužiojimo bebriniai kirminai, persisunkę korupcijos sultimis, ir tomis sultimis įstatymus rašantys. Todėl reikia visiškai stabdyti bet kokią miškininkystę Lietuvoje dešimtmečiui. Miškininkystė yra žemiausio lygio, mažiausios (neigiamos) pridėtinės vertės veikla. Miškininkytės verslas yra ruskio verslas – iškirsk, iškask, parduok, pragerk.

Svarbiausias moratoriumo tikslas toks: kad būtų atrinkti, atfiltruoti žmonės ir ateitų visiškai  nauji…

Tą žmonių filtraciją p. Andriulis pavestų į Aplinkos ministro postą numatytam žinomam gamtos fotografui Mariui Čepuliui, kuris „turėtų būti pavaldus tik Dievui“, o ne kokiai nors atsiprašant Lietuvos vyriausybei.

Tada naujieji nekomercinės miškininkystės šulai – „naujos kartos gamtininkai ir girininkai“ miškų nekirs, išskyrus išimtinius atvejus, kai jie „ašarodami prašys leidimo nukirsti kokį medį dėl ligos ar dėl pavojaus užgriūti ant namo“,Be to jiems dar bus leista iškirsti invazinius medžius ir jaunus miškus, kurie, kaip yra išaiškinęs jau ne vienas nusipelnęs miškų gynėjas, nenusipelno būt netgi vadinami miškais…

Savo karališką universalą apie moratoriumą būsimas imperatorius, minties galiūnas ir metų patirtį turintis būsimos ekologinės miškininkystės tėvas, kaip ir priklauso didžiam valdovui, baigdamas kreipiasi su retoriniais klausimais į tautą matyt norėdamas gauti jos pritarimą tokiais klausimais:

1. Ar  galima minėtą Vladiką baudžiamąja nutartimi viešai pakarti už padarytą veiką?

2. Ar tikrai labai nukentės LIetuvos ekonomika uždraudus komercinę miškininkystę ir medienos eksportą?

Gal čia reikia sumažinti ironijos dozę ir apie problemas pakalbėti kiek rimčiau.

Tiek valstybinis, tiek privatus miškų ūkis, miškai, miškininkai  bei miškų savininkai istorijos bėgyje pergyveno daug kataklizmų, buvo naikinami, apkaltinami nebūtais dalykais. Po 1831 m sukilimo pirmasis pakartas  buvo Griškabūdžio urėdas (tada vadinosi girininkas) Karolis Šonas.

Po abiejų sukilimų Sūduvoje faktiškai buvo represuoti, ištremti į Sibirą arba bent atleisti iš darbo visi to meto girininkijų (jos maždaug atitiko mūsų urėdijoms) vadovai. Jie buvo pakeisti rusais ar kitų tautybių carui ištikimais žmonėmis.  

Po to lietuviškų gubernijų miškus tvarkiusieji girininkai, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, turėjo trauktis į Rusiją, kur juos vėliau „sumalė“ vadinama „Didžioji spalio socialistinė revoliucija“.

Atėję vokiečiai sukūrė savo miškų administraciją iš kariškių, bet 1918 m ir jiems teko grįžti iš kur atėjus. Tada pirmą kart sukūrėme lietuvišką miškų administraciją.

Deja, praėjus vos porai dešimtmečių prasidėjo Antrasis pasaulinis, okupacijos, pražūtingas pokaris.

Laikotarpio viduryje – prieš pat atriedant frontui valstybiniame miškų ūkyje dirbo 4 500 etatinių darbuotojų, tame tarpe 1 250 specialistų, vadovų ir tarnautojų (be eigulių). Per 1940-1953 m laikotarpį Miškų tarnyba dėl politinių priežasčių negrįžtamai prarado (dėl okupantų represijų,  pasitraukimo į vakarus, išėjimo iš tarnybos siekiant išvengt represijų ir kt.) 2319 darbuotojų, iš jų 811 vadovų ir specialistų.

Vien žuvusių dėl represijų ir smurto buvo 364 asmenys, tame tarpe 116 vadovų ir specialistų. Šimtais skaičiuojami ir tie, kurie atsėdėję po kelis ar keliolika metų sugrįžo dirbti į Lietuvos girias.

Taigi, Vladiko pakorimas bent kiek reikšmingiau miškininkų naikinimo statistikos nepakeistų, tik ar šiuolaikiniams ekokratams tiktų naudoti carinius metodus?

Gal geriau didžiadvasiškai Vladikui mirties bausmę pakeisti į amžiną panieką, prisegant prie nugaros medkirčio etiketę ir neleidžiant vaikščioti Vilniaus šaligatviais… Realų efektą tikrai duotų tų „žemiausio šliaužiojimo bebrinių kirminų“, kuriems būsimas imperatorius priskiria ne tik visus miškininkus, bet ir apskritai visas urėdijas bei pačią Aplinkos ministeriją, sunaikinimas.

Tai tikriausiai ne tuščia svajonė, nes pirmas realus žingsnis jau padarytas: vadinamos 2018 m miškų reformos rezultate visi urėdai ne tik iš postų išversti, bet ir iš žinybos išguiti. Vienas buvo įsidarbinęs eiguliu, bet ir jam paliepta dingti iš akių. (Pabandžius pasitikslinti, ar tai tiesa, gavau atsakymą, kad vis tik keli buvę urėdai, davę amžinos ištikimybės priesaiką reformistams, buvo kuklesnėse pareigose palikti).

Iš tiesų nežinia, koks sekantis žingsnis bus žengiamas. Juk po karo sunaikinus ar išgujus urėdus bei didelę dalį specialistų, 1945 m antroje pusėje buvo įvykdyta visai panaši reforma: panaikintos buvę urėdijos ir įkurti trys didžiuliai miškų ūkio trestai su savo monstriškais padaliniais.

Taigi, iki vienos įmonės jau labai nedaug trūko. Tačiau likimas lėmė, kad 1947 m Miškų ministru tapo nepaprastai daug Lietuvos miškų ūkiui nusipelnęs miškininkas Algirdas Matulionis. Jo dėka trestai buvo panaikinti ir palaipsniui maždaug per dešimtmetį atkurta prieškarinė valstybinio miškų ūkio valdymo struktūra.

Tik buvę urėdijos vadintos ne urėdijomis, o miškų arba miško pramonės ūkiais. Po to valstybiniuose miškuose prasidėjo labai teigiami pokyčiai.

Kolūkiniuose miškuose miškininkų tarnyba buvo įkurta 1972 m. Tad jų būklės gerėjimas prasidėjo bent dešimtmečiu vėliau. Nežiūrint kitų sovietinės sistemos ydų, miškų administravimo sutvarkymas ir specialistų sukomplektavimas ženkliai prisidėjo prie to, kad per karų ir pokario audras nualinti miškai iki nepriklausomybės atkūrimo jau buvo pilnai atsigavę, ženkliai padidintas šalies miškingumas bei miškų našumas.

Todėl atkurtai valstybei ir jos gyventojams jie jau galėjo duoti daug didesnę tiek ekonominę, tiek ekologinę naudą. Ekokratams – spekuliantams miškininkų padorumu dar galima pridurti, kad maždaug nuo to laiko, kai politiniai kaliniai ir tremtiniai iš Sibiro  pradėjo grįžti į Lietuvą, jų labai daug buvo įdarbinama mūsų žinyboje ne tik darbininkų ar pačiose žemiausiose tarnautojų pareigose.

Buvę tremtiniai mūsų sistemoje dirbo girininkais, buvo netgi vyriausių buhalterių ir vyriausių miškininkų (direktorių pavaduotojų). Dėl šių dalykų Miškų ministerija 1959 m svarstyta LKP VI-me plenume, kur atžymėtos „stambios klaidos ir rimti trūkumai darbe su kadrais“.

Dabar po Miškų reformos vėliava atėjęs vadovauti valstybiniam  miškų ūkiui, neturintis nei miškininko išsilavinimo nei nors tiek patirties, kiek turi būsimas imperatorius, naujasis visų Lietuvos miškų urėdas, ėmėsi skaidrinti miškų ūkį išvaikydamas specialistus.

Ta „čistka“ pavyko sėkmingai. O kaip su pajamomis? Visuomenei š. m. kovo 1 d. buvo iškilmingai pranešta, kad „pajamos ir pelnas pranoko lūkesčius“, nes 2017 m prie senos sistemos urėdijos turėjo 162 mil. EU pajamų, o 2018 m gauta 180 mil., t. y. apie 11 proc. daugiau.

Tačiau giliau pažiūrėjus, tai joks pasiekimas, o darbas į minusą. Mat tiek pati urėdija, tiek nepriklausomi ekspertai pripažįsta, kad medienos rinkos kainos 2018 m  pašoko 20 proc.

Be to, likviduojant buvusias urėdijas, naujas darinys gavo neblogą „karo grobį“ iš turtingesnėse urėdijose sukauptų lėšų. Tad pajamų didėjimas turėjo būt nors dvigubai didesnis. Visiškai likvidavus 16 buvusių urėdijų turėjo pasijaust ženklus išlaidų mažėjimas.

Tačiau urėdija labiausia giriasi tuo, kad 0,3 mil. m³sumažino gamybos apimtis. Ekonomine prasme tai visiškas nonsensas, kad esant kainų pakilimui gamyba buvo mažinama, o esant jų sumažėjimui – didinama. Tai reiktų traktuot, kaip visišką biznio reikalų neišmanymą ar net sąmoningą kenkimą ūkio ekonomikai.

Tapo aišku, kad katastrofa laukia jau šiais metais, kai kainos nukrito, o sugaminta mediena pūdoma sandėliuose ir su kiekviena diena dar labiau praranda savo vertę.  

Valstybinio miškų ūkio „skaidrintojas“ suprato, kad pats laikas vyniotis meškeres, bet atsisveikinimui nutarė ant buvusių pavaldinių ir viršininkų liaudiškai tariant pakakoti. Viešai paskelbė, kad jis savo regėjimuose matęs kaip miškininkai iš Lietuvos pavogė vieną milijardą eurų, bet niekam tikusios visos mūsų specialios tarnybos jo aiškiaregystės nepatvirtino.

Iš Aplinkos ministro ir kitų politikų jis nesulaukęs paramos savo kilnių darbų tęsimui, o premjeras yra pramoninkų padlaižys ir jų labui sumažino medienos rinkos kainas (?! stebuklingų galių tas mūsų premjeras).

Taip atsisveikinęs ir taip padėkojęs už pusantrų metų gautą karališką atlyginimą, specas išplaukė ieškoti kito „durnių laivo“, kurį būtų galima panašiai „nuskaidrinti“.

Pasinaudodami labai palankiu laiku neva gėrio Lietuvos gamtai trokštančios jėgos ir suaktyvino nekonvencines  priemones Lietuvos ūkio griovimo, valdžios niekinimo ir žmonių kiršinimo šabarkštynuose. 

Ką reiškia visų miško kirtimų moratoriumas Lietuvos miško ūkiui ir šalies ekonomikai?

1. Tai reiškia, kad trečdalis Lietuvos teritorijostampa nieko neprodukuojančia ir jokios konkrečios ekonominės naudos neduodančia dykra.

2. Vietoje gaunamų, kad ir sąlyginai nedidelių – 180 mil. eurų tiesioginių pajamų iš valstybinių miškų negausime nieko, o jų apsaugos ir priežiūros tarnybos išlaikymui lėšas reiks skirti iš biudžeto.

3. Esamų 854 203 ha privačių miškų dabartinė rinkos kaina yra apie 3,0-3,5 milijardai eurų. Juos valdo 271 247 savininkai – Lietuvos žmonės. Šie miškai tiems žmonėms taptų beverčiu dalyku ir plius – savininkai netektų dar ir einamųjų pajamų, kurios gaunamos už kertamą medieną. Tad valstybė turėtų išmokėti didžiules milijardines kompensacijas arba tuos savininkus žinomais metodais tektų „išbuožinti“. Bet, neturint savojo Sibiro, vyriausybei kiltų neuropietiškų problemėlių.

4. Tie Lietuvos gyventojai, kurie savo namus šildo malkomis bei savivaldybės ir įmonės, kurios savo katilinėms naudoja iš medienos gaminamus „čipsus“ turėtų sugrįžti prie iškastinio kuro, o tai reikalautų vėl naujų sąnaudų, o ir pats principas atsikuriančius resursus keisti į iškastinius svetimas žaliajai ideologijai.

5. Netektų darbo įvairiose pozicijose dirbantys „kirminai“. Jų skaičius urėdijose, visose valdymo, kontrolės bei miškotvarkos tarnybose, projektavimo, mokslo ir mokymo įstaigose siekia apie 4 tūkst. žmonių. 

6. Netektų darbo ir verslo arba turėtų jį perorganizuoti ir spręsti daugybę problemų visos su medienos perdirbimu, pramone ir prekyba susijusios įmonės bei jų dirbantieji, o tai jau nemažesnis skandalas, kaip su privačių miškų savininkais. Juolab, kad tai geriau organizuota publika. Tokių ūkio subjektų įskaitant mažas įmonėles ir didžiules gamyklas, kaip pavyzdžiui labai pažangią ir daugiausia ES rinkai dirbančią Lietuvos baldų pramonę, Lietuvoje yra apie 3300 vnt. ir juose dirba gerokai per 60 tūkst. darbuotojų.

7. Kadangi net ir šiais laikais žmogus be medienos ir jos gaminių negali niekaip išsiversti (sąrašas nuo baldų iki popieriaus būtų labai labai ilgas), neišvengiamai neigiama prasme pasikeistų mūsų valstybės eksporto – importo balansas.

8. Miškus palikus be kirtaviečių ir jaunuolynų arba paprasčiau sakant juose išnaikinus atviras erdves, kartu sunyktų ir tos augalijos bei gyvūnijos rūšys, kurių buveinės ir yra tos atviros erdvės. Tad šiomis rūšimis sumažėtų miškų biologinė įvairovė.

9. Kadangi geriausiai aplinkos valymą nuo taršos ir CO₂kaupimo funkcijas atlieka jauni ir pusamžiai medynai, orientacija vien į sengires sumažintų teigiamą miškų aplinkosauginę funkciją.

Teigiamų pasekmių aš nežinau, bet maždaug jaučiu, kaip jas pateiktų būsimas imperatorius ar koks Labanoro žygeivių vedlys:

1. Pagerėtų gyvenimo sąlygos ir pagausėtų daugelio smulkiųjų miško gyvūnėlių, įskaitant uodus, kinivarpas, erkes ir kitus žmogaus draugus, o ypač visokių sudūlėjusia ir supuvusia mediena mintančių gyvių bei augalų populiacijos. Tai labai svarbus dalykas šviesiai mūsų valstybės ateičiai.

2. Pagerėtų būties sąlygos visiems gyvūnams, nes dėl miške sugriuvusios mirusios medienos, kraujasiurbių gausos ir sunkių ligų pasigavimo pavojaus žmonės mažiau lankytųsi miškuose.

3. Lietuva butų bent iš dalies apvalyta nuo bolševikinio ar laukinio kapitalizmo raugo prisigėrusių miškininkų, medkirčių, medžio pramonės darbuotojų, goduolių privatininkų ir pan. „kirminų“. Todėl atsirastų daugiau erdvės grynakraujams gamtos mylėtojams.

4. Einant į miškus žmonėms būtinai reikėtų repelentų ir (ar) apsauginių tinklelių. Todėl tektų išvystyti šią produkciją gaminančias industrijos šakas ir gautos pajamos pilnai kompensuotų dėl  kirtimų uždraudimo patirtus nuostolius. Be to, dori mokslininkai nustatytų, kad nekertamas miškas kiek nori kartų yra brangesnis už ūkinį mišką. Todėl niekam nereiks mokėti jokių kompensacijų ir visi Lietuvos žmonės galės džiaugtis mintyse tapę labai turtingais.

5. Ta Lietuvos visuomenės dalis, kuri eina paskui miškų gelbėtojus, pajus didžiulį pasitenkinimą ir bus įkvėpta naujiems žygiams kuriant gerovės Lietuvą. (Kas išvertus iš ekokratinės į tradicinę lietuvių kalbą reikštų kitų Lietuvos ūkio šakų ir ekonomikos griovimą).

Apibendrinant galėčiau pasakyti, kad šia nekonvencine karo prieš Lietuvos miškų ūkį priemone ekonomikos srityje pasiektume maždaug tokį pat efektą, kaip konvenciniame kare numetus ant Dainavos, Labanoro – Pabradės ir Kazlų Rūdos didžiagirių po atominę bombelę. Tad mūsų miškų  gelbėtojai iš savo užsakovų gali tikėtis gero atlygio.

Dr. Algirdas Antanas Brukas, nusipelnęs Lietuvos miškininkas