Paulius Saudargas: Miškas turi užtikrinti pajamas

Klausimas (K): Kaip ketinate spręsti rezervuotų miškų nuosavybės atkūrimui klausimą?

Atsakymas (A): Nuosavybės teisių atkūrimo į miškus, statuso ir miškininkavimo juose klausimas yra įsisenėjusi žemės reformos problema, kuri iki šiol nebaigta spręsti. Tokie miškai sudaro apie 12 proc. visų šalies miškų. Būtina užtikrinti, kad nuosavybės teisių atkūrimui rezervuoti miškai turėtų pilnaverčius savininkus, o tie, kurie patenka į valstybinės reikšmės miškų masyvus ar ribojasi su jais, būtų perduoti patikėjimo teise miškų urėdijoms, kurios kuo greičiau juos įtrauktų į miško išteklių naudojimą ir užtikrintų miškų ūkio pajamas iš šių miškų. Tam reikia užbaigti valstybinių miškų kadastrinius matavimus ir registraciją Nekilnojamo turto registre, tobulinti valstybinę miškų kontrolę, taip pat mažinti administracinę naštą, pernelyg smulkmenišką miškų ūkio veiklos reglamentavimą.

(K): Ar žinote, kokią žalą miškams daro miško žvėrys? Kas šią žalą žemių ir miškų savininkams turėtų atlyginti?

(A): Daugelis miškų savininkų susiduria su kanopinių žvėrių daroma tam tikra žala jaunuolynams: nuskabomi ūgliai, ragais nudraskomi medelių kamienai. Dėl to savininkams tenka iš naujo atsodinti medelius, juos tepti repelentais. Ir tai yra nemaži plotai. Taip pat savininkai nukenčia nuo bebrų užtvankų miškų plotuose, dėl ko atsiranda pelkės, tampa sunku patekti į mišką. Tačiau reikia suprasti, kad miškas yra žvėrių namai, jiems negalime nurodyti, kuriuose ganytis, kuriuose − ne. Turime harmoningai sugyventi su gamta ir išlaikyti pusiausvyrą, kad ir gyvūnų populiacija išliktų, ir augmenija būtų išsaugota, ir nenukentėtų žmonių interesai.

Medžioklės įstatyme yra numatyta miško žvėrių padarytos žalos kompensavimo tvarka: miško savininkas tą pačią dieną privalo pranešti seniūnui, kuris per 7 dienas atlieka padarytos žalos įvertinimą, ir per mėnesį priimamas sprendimas dėl žalos atlyginimo. Skaičiavimai atliekami pagal Aplinkos ministro patvirtintą metodiką. Šiuo atveju skaičiuojamos miško atkūrimo, želdinių priežiūros, jaunuolynų ugdymo išlaidos, o vyresniam miškui skaičiuojami medienos tūrio praradimo nuostoliai. Jei sunaikinama iki 10 proc. vyresnio amžiaus medžių ar iki 20 proc. jaunuolynų, žala nėra skaičiuojama. Žinoma, tokio ploto atsodinimui prireikia ne vienerių metų. Manau, dėl tokių minimalių ribų racionalumo rėmuose būtų galima diskutuoti.

(K): Ar sutinkate, kad privatus miškų ūkis yra normali ūkinė veikla, nors ir turinti savo specifiką, tačiau kardinaliai neišsiskirianti iš kitų verslo šakų, tokių, pavyzdžiui, kaip žemės ūkis? Ką siūlysite keisti, kad „baudžiamasis“ 5 % mokestis, taikomas išskirtinai miško savininkams būtų panaikintas ir kokius kitus veiksmus ruošiatės atlikti, siekiant mažinti šį bei kitus suvaržymus privačiam miškų verslui?

(A): Lietuvos miškai yra didžiulis valstybės turtas. Tai ne tik mediena. Miškai saugo biologinę įvairovę, dirvą nuo erozijos, grynina orą, be jų neįsivaizduojame savo poilsio gamtoje. Todėl pagrindiniai reikalavimai tiek valstybinių, tiek privačių miškų savininkams turi būti vienodi – užtikrinti darnaus miškininkavimo principus.

Šiuo metu atskaitymai nuo pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, taikomi tiek urėdijoms, valdančioms valstybinius miškus, tiek privačių miškų savininkams. Urėdijoms šių atskaitymų tarifas yra 10 proc., privačių miškų savininkams – 5 proc. Tačiau jei miškų savininkai nekerta miško ir neparduoda medienos, tų atskaitymų nemoka. Surinktos lėšos skiriamos miško kelių tvarkymui, kas tampa ypač aktualu pavasarį ir rudenį, kai miško technika giliomis provėžomis išvažinėja kelius taip, kad jie tampa sunkiai pravažiuojami mažesnėms transporto priemonėms; taip pat lėšos skiriamos priešgaisrinių, sausinimo sistemų išlaikymui ir kt. bendrosioms miškų ūkio reikmėms tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose, privačių miškų savininkų mokymams, konsultacijoms, organizacijoms kurti.

Taigi, sakyčiau, kad toks mokestis turėtų būti, tačiau galima diskutuoti dėl tarifo dydžio, galimybių jį mažinti, palankesnių mokėjimo laikotarpių nustatymo. Svarbiausia, užtikrinti, kad miško savininkų sumokami pinigai atitektų būtent miškų priežiūrai, o ne valstybinių įmonių egzistavimui išlaikyti. Šiuo klausimu jau pradėta diskusija Seimo aplinkos apsaugos komitete.

(K): Ar žinote apie miško ir pamiškių servitutų problemas, su kuriomis susiduria miško savininkai? Kaip padėti miško savininkams patekti į miško valdas?

(A): Kiekvienas žemės sklypas turi turėti tinkamą privažiavimą. Servitutų klausimas šiuo metu aktualus daugiau nei 4400 savininkų, prie kurių sklypų nėra suprojektuota privažiavimo kelių ar nustatyta kelio servitutų. Todėl Seimo Kaimo reikalų komitetas yra raginęs Žemės ūkio ministeriją užtikrinti, kad servitutų problemos būtų sprendžiamos operatyviau. Tai yra Nacionalinės žemės tarnybos atsakomybė.

Kitiems žemės sklypų savininkams aktualus kompensacijų už kelio servitutų nustatymą klausimas privačiuose sklypuose. Būta siūlymų, kad kompensacijos būtų mokamos ne į valstybės biudžetą, kaip yra dabar, o tų sklypų savininkams, jei jie įsipareigotų įveisti mišką. Aplinkos apsaugos komitetas tam siūlo nepritarti, nes tam reikėtų sukurti sudėtingą administravimo sistemą, kuri pareikalautų papildomų biudžeto lėšų.

Be to, ir dabar Vyriausybės nustatyta tvarka sklypo savininkams yra apskaičiuojamos ir išmokamos vienkartinės ar periodinės kompensacijos už naudojimąsi servitutais. Manau, kad kompensacijos už servitutų nustatymą turi būti mokamos į valstybės biudžetą, kaip yra dabar, nes kompensacinis metodas yra susijęs su viešuoju interesu atkurti sunaikintus miškų plotus ir juos išsaugoti. Tuo rūpinasi valstybė.

(K): Ar galiojančios baudos už ūkinės veiklos pažeidimus nuosavame miške yra adekvačios pažeidimams?

(A): Iš tiesų, prieš beveik du metus iki dešimties kartų buvo padidintos baudos už neteisėtų statinių statybą miško žemėje, už neteisėtą miško kirtimą ir medienos vagystes, už miško, medienos matavimo, apskaitos ar ženklinimo reikalavimų nesilaikymus. Baudos turi būti atgrasančios taip, kad neapsimokėtų ir nesinorėtų daryti pažeidimų. Tačiau vertinant proporcingumo požiūriu, yra ir koreguotinų vietų. Baudos galėtų būti aiškiau diferencijuotos, atskiriant piktavalių padarytus pažeidimus nuo miškų savininkų netyčinių technologinio pobūdžio prasižengimų tvarkant nuosavus miškus, taip pat kai kurie pažeidimų apibrėžimai galėtų būti tikslesni.

(K): Pažangios kaimyninės šalys, siekdamos efektyvių aplinkosaugos sprendimų mažinti oro taršą, ėmėsi didinti maksimalius miškovežio su kroviniu svorius. Koks turėtų būti maksimalus leidžiamas miškovežio su kroviniu svoris mūsų šalyje?

(A): Šiuo metu mūsų keliais leidžiama važinėti miškovežiams, kurių bendroji masė su kroviniu yra ne didesnė nei 48 tonos. Kitose Europos šalyse gali važinėti ir sunkesni miškovežiai. Svarstant galimybę didinti Lietuvoje leistiną maksimalų miškovežių svorį, būtina įvertinti kelių būklę, poveikį keliams, efektyvumo, konkurencingumo ir aplinkos taršos aspektus.

Šiuo klausimu jau daug kartų diskutuota Seime, lieku prie nuomonės, kad svarbiausia yra riboti apkrovą ant ašies, o ne bendrą automobilio masę, nes būtent ratų slėgis į kelią ir daro žalą keliams. Tokiu atveju miškovežis turintis daugiau ašių, galėtų būti ir sunkesnis.

(K): Kokį regite valstybinių miškų valdymo modelį?

(A): Pirmiausia miškų valdymo modelis turi būti pasirenkamas, atsižvelgiant į miškų urėdijų ekonominius veiklos rezultatus, Europos valstybinių miškų valdymo gerąją praktiką ir Lietuvai pateiktas ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijas.

Dabartinis modelis, paremtas 42 urėdijomis, nepasikeitęs nuo sovietinių laikų. Urėdijų veikos rezultatai rodo, kad dalis jų veikia neefektyviai ir sunkiai pasiekia nustatytą 5 proc. pelningumo normą. EBPO rekomenduoja Lietuvai konsoliduoti valstybinių miškų urėdijas. Be to, beveik visose ES šalyse miškų ūkis valdomas centralizuotai. Taigi, klausimas, ar racionalu turėti 42 urėdijas. Esant tokiam dideliam smulkių valstybės įmonių skaičiui šiame sektoriuje bus neįmanoma įgyvendinti EBPO rekomendacijų efektyviai naudoti ribotus finansinius išteklius, užtikrinti urėdijų valdybų nepriklausomumą ir veiklos skaidrumą.

Taigi, Lietuvai būtina miškų ūkio pertvarka. Šiuo atveju reikia mažinti urėdijų skaičių, jas apjungiant tam, kad galėtume efektyviai valdyti miškų ūkį, užtikrinant didžiausią naudą valstybei ir visiems jos gyventojams. Tai yra svarbus uždavinys norint tinkamai subalansuoti miškų ekonomines, socialines ir aplinkosaugines funkcijas.

(K): Ar sutinkate, kad valstybinius miškus galėtų prižiūrėti ne tik valstybiniai miškų operatoriai?

(A): Valstybiniai miškai yra valstybės turtas, todėl jį turi prižiūrėti valstybinės įmonės. Tačiau ne mažiau svarbu, kad šis turtas būtų efektyviai ir skaidriai valdomas, gerai prižiūrimas ir racionaliai naudojamas.

(K): Prašytume išvardinti bent tris Jūsų partijos miškų ūkio ir / ar aplinkosaugos specialistus, kurie, vykdytų pagrindines šių sričių pareigas valstybėje arba bent jau prisidėtų/prisidėjo prie Jūsų partijos rinkiminių nuostatų formulavimo?

(A): Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje miškų ūkio bei aplinkosaugos problemomis besidominantys ir šioje srityje dirbantys žmonės be manęs (šešėlinio Aplinkos ministro, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojo) yra 2008-2012 metais buvęs Seimo narys ir Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Justinas Urbanavičius, 2009-2014 metais Europos Parlamente buvusi Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nare Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Taip pat mūsų aplinkosaugininkų komandoje darbuojasi ir prie partijos rinkiminių nuostatų formulavimo prisidėjo nemažai jaunų žmonių, besidominančių aplinkos politika.

(K): Prašome įvertinti pastarųjų kadencijų Seimo ir Vyriausybės veiklas miškų ūkio srityje.

(A): Lietuva yra viena iš geriausiai miškus saugančių valstybių pasaulyje. Tai rodo, kad miškai mums iš tiesų rūpi. Urėdai ir girininkai daug ir neblogai bendradarbiauja su privačių miškų savininkais, padeda jiems prižiūrėti miškus, iškertama mažiau miško nei atsodinama. Tačiau kalbant apie patį miškų ūkio valdymą, dar yra nemažai kur pasitempti. Čia atkreipčiau dėmesį į jau minėtą pertvarkų vengimą. Ir tai susiję ne tik su miškininkystės sektoriumi. Apie efektyvų valstybinių įmonių valdymą diskutuojame nemažai, sulaukiame pastabų iš EBPO, Europos Komisijos.

Seimas yra pritaręs Vyriausybės programai, kurioje numatyta miškų ūkio valdymo pertvarka ir perėjimas prie efektyvaus ir centralizuoto valdymo, taip suteikdamas įgaliojimus Vyriausybei veikti, t. y. įgyvendinti miškų ūkio politikos kryptis, kurias nustato Seimas, ir pasirinkti miškų ūkio valdymo modelį, remdamasi minėtais aspektais (urėdijų ekonominiais rezultatais, kitų Europos šalių gerąją praktika, EBPO rekomendacijomis). Tokiai pertvarkai pritaria ir Generalinė miškų urėdija.

Tačiau tos pačios kadencijos Seimas priėmė Miškų įstatymo pataisas, kuriose numatyta prievolė išsaugoti 42 miškų urėdijas, tuo perimdamas dalį Vyriausybei būdingų funkcijų dėl kai kurių valstybės įmonių, šiuo atveju − urėdijų, valdymo. Pagal Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymą valstybės įmonių savininkė − valstybė − savo teises ir pareigas įgyvendina per Vyriausybę. Ji yra įgaliota priimti sprendimus dėl valstybės įmonių reorganizavimo ar likvidavimo.

Tuo tarpu dabar, jei Vyriausybė, siekdama efektyviau valdyti miškų ūkį, ketina mažinti urėdijų skaičių, ji turi Seimui teikti įstatymo pataisas, jos turi būti svarstomos, o pats reformų procesas užsitęsia. Problema, matyt, kilusi dėl vykdomosios valdžios negebėjimo vesti dialogą su įstatymų leidėju. Norint imtis reikiamų reformų būtina politinė valia ir sutarimas.

(K): Dėkingi už Jūsų nuomonę.

Klausė Aidas Pivoriūnas