Paulius Zolubas: Tarybinio ir kitokio mentaliteto palikimas miške

Klausimas (K): Prieš tai kalbintas vienas iš mūsų pašnekovų pasigedo ir apgailestavo, kad Lietuvoje nėra aiškiai išreikštos miškų politikos arba nacionalinės, visus vienijančios miško idėjos, miškų ūkio tikslo. Ar sutiktum su tokiu vertinimu?

Atsakymas (A): Ir sutikčiau, ir ne. Sutikčiau ta prasme, kad vienija ji gal ne visus, bet apie tai vėliau. Nesutikčiau, nes ji tokia yra, Vyriausybės patvirtinta, 2012-2020 metų Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros programa. Yra ir labai aiški valstybinė idėja – tai tvarus daugiafunkcinis miškų ūkis Lietuvoje. Tvarus reiškia, kad miško turi nemažėti, bendrai iš miško turi būti “imama” (iškertama, savaime iškrenta ir pan.) ne daugiau, negu priauga.

Daugiafunkcinis ūkis – miškas atlieka ekonomines, ekologines ir socialines funkcijas. Nors istoriškai seniausia yra ekonominė funkcija, ir miškininkystė kaip mokslas susiformavo siekiant išauginti kuo daugiau medienos, kitos funkcijos ne mažiau svarbios, pastaruoju metu jų reikšmė didėja ir didės. Ekologinė funkcija svarbi užtikrinant deguonies “gamybą”, biologinę įvairovę, siekiant stabdyti klimato šiltėjimą ir pan. Socialinė funkcija užtikrina, kad visuomenė gali naudotis miškais poilsiui, rekreacijai, uogavimui, grybavimui ir panašiems tikslams. Visos trys funkcijos duoda naudą kiekvienam atskiram piliečiui, tik ji gal būt ne visada iš karto apčiuopiama, todėl didžiausias iššūkis – derinti, ir suderinti šias tris funkcijas, šiuos tris ganėtinai skirtingus ir vienas kitam neretai prieštaraujančius interesus. Ekonomine miško funkcija daugiausia suinteresuoti miško savininkai, ekologine ir socialine – kiti Lietuvos piliečiai.

Apie interesų, t.y. miško ekonominių, ekologinių ir socialinių funkcijų derinimą. Lietuva yra teisinė valstybė. Tai reiškia, kad egzistuoja įstatymai, taisyklės, tam tikras miškų ūkio reguliavimas, kurio privalu laikytis. Visiems vienodai. Be to, Lietuva yra demokratinė valstybė. O tai reiškia, kad mažuma klauso daugumos. Jei jau tvarka nustatyta, jos reikia laikytis, patinka ar nepatinka. Jei kam nepatinka – yra demokratijos procedūros, suburk pasekėjus, jei tokių turi, surink kritinį kiekį balsų sprendimui priimti, jei gali, ir tada jau tu būsi dauguma, turėsi savo valią.

Taip pat visiems žinoma, labai aiškiai išreikšta ir įtvirtinta, jog Lietuvoje vyrauja valstybinė miškų nuosavybė. Mūsų šalyje yra ir bus taip, kad daugiau nei pusę visų miškų sudarys valstybiniai miškai, o kiti yra ir bus privatūs. Tai kas gi kas tas privatus miško savininkas Lietuvoje? Ir kodėl gi juos nebūtinai vienija tvaraus daugiafunkcinio miško idėja. Paklausčiau: “Ką miško savininkai galvoja apie mišką?” ir – “Ką miško savininkai išmano apie mišką?”

(K): Nagi, plėtokime šią temą giliau.

(A): Miškų privatizavimas Lietuvoje buvo atliktas taip, jog atsirado daugybė smulkių miško savininkų, kurių didžioji dalis ankstesnėje santvarkoje į mišką eidavo nebent pagrybauti ar nuvykdavo prie ežero miške savaitgaliais. Vienas sociologinis tyrimas prieš kokį 20 metų nupiešė maždaug tokį vidutinį miško savininką – pagyvenęs, vienišas, gyvena keliasdešimties kilometrų atstumu nuo savo 4,5 ha privataus miško. Dabar, greičiausiai šis portretas kiek kitoks, bet vidutinė privati miško valda – jau tik 3,5 ha… Taigi iš esmės kalbame apie smulkų ūkį.

Mokslininkai miško savininkus suskirstė į tokius pagrindinius tipus: verslininkai, malkautojai, gamtininkai ir atsitiktiniai miškininkautojai (oportunistai). Su pirmaisiais viskas aišku. Pelnas. Ir greitas pelnas. Kuo didesnis. Jūsų ankstesnis pašnekovas sakė, jog jam visai normalu yra žiūrėti į mišką kaip į daržą – pasodinai, nuskynei, pasodinai, nuskynei. Betgi jis ”skina” visai ne tai, ką pats pasisodino ar užsiaugino. O ką pats padirbo ar pridirbo – įvertins jau ne pats, o kažkelintas jo įpėdinis. Atsakomybė? Toli. Tai ar tikslingos dabar išlaidos tinkamai miško priežiūrai, jei jos didins pajamas kažkam kitam? Ekologija, aplinkos apsauga? Pfui, kažkokie nesąmoningi draudimai… Visuomenė? Kokie dar pašaliniai mano miške… Tai va, toks miško verslininkas legaliais, beveik legaliais ar kitais būdais ir bando išplėšti iš miško maksimalią piniginę naudą. Nepamiršdamas garsiai padejuoti, kaip jam sunku ir kaip jį visi skriaudžia.

Oportunistų miškininkavimas epizodinis, jie atlieka privalomuosius darbus arba, esant galimybei, kerta, tačiau pajamos iš miško nėra jų pragyvenimo šaltinis ir savo mišku jie nelabai domisi. Dalis šių savininkų gali iš viso nevykdyti jokios veiklos miške, tačiau jei jis galvoja, kad „miškas mano – galiu daryti ką noriu”, netrunka ateiti guvūs berniukai iš pirmos kategorijos ir pasiūlyti savo paslaugas. Tiesa, kartais po to paaiškėja, kad už tas paslaugas gresia atsakomybė, apie kurią iš anksto neinformuojama.

Dar yra “malkautojai”, kuriems reikia malkų savo būstui šildyti. Toks savininkas dažnai eina į mišką. Kartais dažniau nei turėtų, nes, prisiminkime, jis vidutiniškai turi 3,5 ha miško. Bet eina vienais, kitais, trečiais metais. Vis eina ir eina… Nesvarbu, kad miškas jau išretėjo, jau mažai bepanašus į mišką. Jam tiesiog reikia malkų. Sau, be to vaikams, giminėms, gal ir kaimynams už pinigus ar kokį butelioką… Apie miškininkystę toks mažai išmano. Mentalitetas nedaug skiriasi nuo “verslininko”. Pelnas yra malkos, o poreikis jo gauti taip pat – čia ir dabar. Šis miško savininkas nesuvokia, kad taip elgdamasis, ilgalaikėje perspektyvoje to pelno gaus mažiau, nei kad rečiau vaikščiodamas į tą mišką ir ne taip intensyviai jį retindamas. Bet “malkautojui” nelabai rūpi perspektyvos, jis turi/nori dabar gyventi ar išgyventi.

(K): Dar yra kitas tipas – gamtos mylėtojai, ar ne?

(A): Taip, yra. Miškas arba nenaudojamas iš viso, arba tik ekstensyviai, siekiant palaikyti gerą miško būklę. Pagrindinis tikslas – tausoti gamtą ir bioįvairovę arba, daug dažniau, tvarkyti mišką rekreacijai, estetinei vertei. Šio tipo miško savininkai neretai piktinasi „o tai ką, mišką turiu, o namo jame statyti negaliu? siaubas!“

Tokie yra miško savininkai „ant Lietuvos“. Nors iš tikrųjų tai labai apibendrinti portretai, mano gal kiek ir pašaržuoti, gyvenime kiekvienas atskirai paimtas miško savininkas yra unikalus ir nepakartojamas.

(K): Tęsiant pokalbį apie miško savininkų tipus ir jų mentalitetą, ar pastebi, kad pastaraisiais metais pradėjo formuotis nauja miško savininkų grupė – emigracijoje esantys miško savininkai?

(A): Tiesiogiai nepastebėjau, bet mano galva, nieko blogo tame nėra. Jei jie deleguoja miško tvarkymo reikalus per įgaliojimus, sutartis, tai nėra taip, kad nieko nedaro. Juk šiais laikais technologijos tokios, kad jokio skirtumo, ar miško savininkas sėdi Londone ar keli kilometrai nuo miško, jis reikalus tvarko kompiuteriu ir telefonu. Svarbu, kad jis nurodytų savo rangovui ūkininkauti taip, kaip priklauso. Bet jei jis sako, kad rangovas atneštų kuo daugiau pinigų, tuomet blogai. Tada emigracijoje jį pasiekti sunku, jei prireiktų pareikalauti atsakomybės.

(K): Buvimas toliau sąlygoja pasitikėjimą. O blogiau, mano galva, yra tuomet, kuomet patys miško ūkio veikloje bando viską atlikti?

(A): Mes turime tarybinio mentaliteto, kuomet viską reikėjo pasidaryti pačiam, tačiau tai ne tragedija. Blogiausia, kad miško savininkų mentalitetas šiuo metu, mano manymu, labai dažnai yra toks tarybinio ir pseudokapitalistinio mąstymo labai nesimpatiškas hibridas. Tarybiniu supratimu – kol nepagautas, tol ne vagis. Netinkamai elgtis miške tai nieko, svarbiausia nepakliūti. O jei valstybės nuosavybė – čia juk niekieno, čia tai jau tikrai nieko blogo. Nors valstybė yra lygiai toks pat miško savininkas, kaip privati firma ar atskiras pilietis. Antra, dabartinė santvarka (kapitalizmas) pagrįsta asmeninės iniciatyvos laisve, laisve imtis veiklos ir už tai gauti pelną. Tačiau ši galimybė ir privilegija neatskiriama nuo prievolės asmeniškai atsakyti už savo iniciatyvas. O dabar dažnai gali išgirsti miško savininko priekaištus, kad jei negavo pelno, tiek kiek norėjo (o ne kiek galima vadovaujantis tvarios miškininkystės idėja), tai jau jis nuskriaustasis, jis nekaltas, aplinka kalta. O jei nekaltas – valstybė turi dengti nuostolius, supirkti medieną, kaip siūlė Jūsų ankstesnis pašnekovas, arba – parduoti valstybinių miškų medieną ne rinkos kaina, kaip visuomet garsiai nori didieji perdirbėjai.

Vadinasi, vadovaujamasi logika, kurią galima būtų pavadinti taip: “pelnas man, nuostoliai – jums, gerbiamieji“ (t.y. valstybei, visiems likusiems piliečiams). Dažnas privataus miško savininkai nė neprisimena, kad nemokamas sūris tik pelėkautuose, kad bet kokiame biznyje devynios iš dešimties įmonių per pirmuosius savo veiklos metus bankrutuoja. Tai kodėl miške turi būti kitaip? Kodėl valstybė turi rūpintis, jei nesiseka, miškininkystės neišmanai, blogai paskaičiavai arba niekas tavo produkcijos neperka? O tiksliau – perka, bet rinkos, o ne tavo įsivaizduojama kaina. Tuo labiau, kad ir mokesčius tai valstybei mokant nepersistengiama. Prisiminkime, koks „verksmas ir dantų griežimas“ kilo, ir dar nenutilo, privačių miškų savininkams įvedus 5% mokestį bendrosioms miškų reikmėms (beje, tik nuo parduotos medienos, o ne nuo turimo miško vertės, t.y. tam tikras pajamų, o ne turto mokestis). Nors tokį mokestį seniausiai moka valstybinių miškų valdytojai, ir iš jo seniausiai finansuojama, pavyzdžiui, privačių miškų sanitarinė ir priešgaisrinė apsauga, konsultuojami savininkai ir kt.

Aš lenkiu link to, kad kai darosi sunku pasiekti norimo pelno miške, savininkui taisyklės tampa nebesvarbios. Tai iššaukia atoveiksmį – gamtos ultramylėtojus, kurie teigia, kad miške reikia uždrausti bet kokią veiklą. Leidžiamas būtų nebent verksmingas susižavėjimas, palaukėje žiūrint miško link. Išimtiniais atvejais – atsargus pasivaikščiojimas su jais (gamtos saugotojais) iš anksto suderintais maršrutais, bet tik taip, kad neduok dieve, koks paukščiukas neišsigąstų. Jei miško savininkai protingai naudotų savo turtą, gamtos ultramylėtojai neturėtų pagrindo rėkti apie ūkinės veiklos griežtinimą. Teigčiau, kad būtent grobuoniška praktika, kad ir nedaug jos būtų, miškuose iššaukia padidintą dėmesį, ir pagrįstai suteikia peno pretenzijoms. Šie gamtininkai dažniausiai miestiečiai, jų moto, įsivaizdavimas toks, jog miškininkystė yra vien tik kirtimai, todėl ji savaime yra blogis.

Su tuo “nieko negalima daryti” pateiksiu tikrą situaciją. Žievėgraužis tipografas apniko apie 1,5 ha eglyno, reikia jį skubiai iškirsti (kol pavojingas kenkėjas nebaigė vystytis ir nepaplito). O ten kaip tyčia užregistruota, jog auga tamsiamėgis Raudonosios knygos augalas. Taigi stop, kenkėjų grėsmė miškui ne priežastis, taip ir teisės aktuose nurodyta. Praėjo pora metų, kenkėjas sėkmingai plito, ir toje vietoje išdžiūvo gal pusantro kvartalo eglynų, pavėsis, reikia manyti, dingo, ir tamsiamėgis Raudonosios knygos augalas turėjo kraustytis į kitą gyvenamąją vietą. Tai saugome ar naikiname? Jei laiku būtume iškirtę nedaug nustekento miško, tikriausiai būtume sustabdę tolimesnį žievėgraužio plitimą ir paaukoję rūšies, kuri yra Raudonojoje knygoje, tik pusantro ha augavietės, o ne keliolika–keliasdešimt kartų daugiau.

Man pačiam keista, kad dažniausiai gamtos saugotojų ortodoksų gretose pamatysime biologus ir ekologus. Aš pats biologas pagal išsilavinimą. Puikiai suprantu, kad nuo ekosistemos priklauso, kokios rūšys ten gyvens, o ne atvirkščiai. O mes kalbame apie kokią nors vieną saugomą rūšį ir puolame kurti draudimus, negalvodami apie visą ekosistemą (mišką).

(K): Kur čia šuo pakastas?

(A): Reikia suvokti, kad gamta nėra paprasta ir statiška. Reikia saugoti miškų ūkio ekosistemą, o ne atskiras jos daleles. Sąmoningai pavartojau žodį “ūkio”. Protinga ūkinė veikla negrasina miško, kaip ekosistemos tvarumui. Be to, draudimai labai dažnai siūlomi galvojant, kad jeigu, pavyzdžiui, nekirsime, tai viskas ir išliks taip, kaip yra. Bet miškas visą laiką vystosi ir jei kam nepatinka tas vystymasis, tai ne gamtos problema. Man suprantami buvusio miškų ūkio vadovo Visvaldo Cemnolonsko sakymai, kuomet jis teigė, kad Biržų girioje keliai ir kanalai buvo nutiesti, pramoniniu būdu kertama nuo praėjusio amžiaus vidurio, ir jei saugomi paukščiai ten vis dar neišnyko, tai gal jiems ta mūsų veikla ir nelabai netrukdo gyventi?

(K): O gal yra priešingai? Kuomet žmogus mato, kad ūkinės veiklos jam leidžiama vykdyti vis mažiau, įvedami vis nauji apribojimai, tuomet jis nori kuo greičiau pasinaudoti savo turtu?

(A): Galbūt. Pasikartosiu – miškų ūkyje greito pelno mažame plote siekimo mentalitetas nėra tinkamas. Dėl didelės ekologinės ir socialinės miško reikšmės – ekonominė funkcija ribojama. O dėl savininkų mentaliteto ir „nacionalinių ypatumų“ – šie apribojimai griežti, ir kartais net perdaug smulkmeniški. Antra vertus, privačiame miškų ūkyje ekologinį mąstymą per draudimus pasiekti sunku, o agitacija ir propaganda užtruks ilgai. Gal mano anūkai ir sulauks.

Dabar jau įteisinti plantaciniai miškai. Toks javų laukas, daryk ką nori ir kirsk sau trumpa rotacija. Nėra daugelio apribojimų, taikomų kitiems miškams. Tai gera galimybė greitam intensyviam ūkininkavimui.

(K): Kokiais principais vadovaujiesi, kalbant apie miškų ūkio praktinį įgyvendinimą?

(A): Grįžtame prie to, nuo ko pradėjome – Lietuvoje yra tvarus ir daugiafunkcinis miškų ūkis, su skirtingais interesais. Ir daug smulkių, chaotiškai išsimėčiusių privačių miško valdų. Todėl gal net nėra įmanoma sukurti vieną, vieningą ir visaapimančią programą ar planą, kuri, kalbant apie miškininkavimą, tiktų ir patiktų visiems. Todėl gal net neverta tokios kurti ar bandyti įgyvendinti. Manau, kad ateityje miško teikiama ekonominė nauda nebus tiek svarbu, svarbiausia taps ekologinė funkcija – užtikrinti biologinę įvairovė, gryninti orą, atsilaikyti klimato šiltėjimui. Kaip tik todėl dygsta nauji reikalavimai ir ribojimai ūkinei veiklai ir matomas ryškus poslinkis nuo ekonominės miškininkystės link aplinkosaugos funkcijos užtikrinimo. Miško valdos turėtų stambėti, nes tiktai didelėse valdose įmanomas pastovus pelno generavimas ir sėkmingiau derinamos visos trys miško funkcijos. Tuo valstybiniai miškai neabejotinai pranašesni už dabartinius privačius. Nepriklausomybės pradžioje vyravusi euforija dėl privataus ūkio efektyvumo jau nuslūgo, jau ir kai kurie didieji privataus miškų ūkio propaguotojai pripažįsta, kad valstybiniuose miškuose ūkininkaujama geriau, geriau vykdoma visaapimanti miškų priežiūra.

(K): Aplinkosauginė funkcija daug kainuoja, teikiama nauda yra ilgalaikė, bet ir rezultatai nepasimato greitai?

(A): Teisingai. Bet nepamirškime mastų. Prisiminiau miškų ūkio lyginimą su žemės ūkiu ir sakyčiau, kad tiesiogiai lyginti nebūtų visai korektiška, nes miškų ūkyje vyrauja ilgas augimo ciklas ir miškas atlieka daug funkcijų, apie kurias jau kalbėjome. Javų laukas yra labai paprasta ekosistema, tačiau ją stabilią išlaikyti yra labai sudėtinga (ariame, akėjame, nuo ligų purškiame, tręšiame…). Miškas tuo atžvilgiu yra labai sudėtingas ir jį išlaikyti palyginti lengva, nes miške didelė biologinė įvairovė, daug tamprių gyvūnų ir augalų tarpusavio ryšių, todėl net ir pasikeitus kuriam nors vienam aspektui, net ir išnykus kokiai vienai rūšiai, miško ekosistema sėkmingai gyvuoja toliau.

(K): Palieskime miškų inspektavimo arba prevencinės veiklos miškuose temą.

(A): Turiu vieną vienintelį patarimą miškų savininkams – patys rūpinkitės savo mišku (miškais, ne kirtimais), ir Valstybinė miškų tarnyba tikrai padės. Būna taip – kaltina žmogelis: – Kodėl nesaugojote mano miško?

Ar miško ligos, kenkėjai paplito, ar kaimynas keliuką ant ribos medieną traukdamas išmakojo, ar giminaitis su kitais nesitaręs pakirto, ar kokia kitokia velniava ten atsitiko. – Todėl, kad jis tavo.

Žinoma, atsakau kiek diplomatiškiau. Bet esmė ta pati – ne Valstybinė miškų tarnyba, o savininkas pirmiausia atsakingas už nuosavą mišką. Už teisingą miško ribų pasižymėjimą. Ir už santykius su kaimynais miško savininkais. Ir už giminaičių bendrasavininkų tarpusavio nesutarimus. Ir už nuostolių išsireikalavimą, jei kitas tavo mišką iškirto. Tarnyba teikia pretenzijas ir stengiasi dėl žalos aplinkai atlyginimo. O miško savininkas turi pats domėtis savo valdoje vykstančiais dalykais ir būti už tai atsakingas. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Kada miško savininkas geriau nei Tarnyba žinos, kas ir kodėl dedasi jo miške, ir ko tam miškui labiausiais reikia, tuomet pagalba iš Tarnybos ir bus gera.

Dar vienas pastebėjimas. Skaičiau, girdžiu, kad mūsų darbuotojai “ima”. Tai aš klausiu: o kas jiems “duoda”? Neduok, tai ir neims. O jei pats pareigūnas paprašo, dėl tokių dalykų man gali dieną naktį skambinti. Tik, žinoma, ir įrodymų pateikti, ir savo parašą padėti, ir nepamiršt teisme paliudyti, jei prireiks.

(K): Kaip vertinate padidintas baudas?

(A): Nuobaudų pakėlimas už neteisėtus kirtimus prevencine prasme pagirtinas, nes anksčiau, sumokėjus santykinai nedidelę baudą, vis tiek biznis išeidavo, todel privatininkai mažesnes baudas netgi įskaičiuodavo į neteisėtos veiklos savikainą, nesireklamuodami, bet ir labai neslėpdami. Dabar bauda sukonstruota taip, kad nebeapsimokėtų savavališkai kirsti. Jau verta pagalvoti, ar rizikuoti. Daugiau baudų didinti neverta, nes tada kiltų gerai apgalvotų ir puikiai įvykdytų stambių ir įžūlių pažeidimų, iš serijos “viskas arba nieko” – didelė rizika, bet ir didelis pelnas, jei pasiseks neįkliūti.

(K): Pabaigai, pabandykime paneigti tezę, kad veikla privačiuose miškuose kontroliuojama aplaidžiai?

(A): Visų labui, prašau taip teigiančius ateiti padirbėti pas mus kontrolieriais, kokį 10-15 metų, ne trumpiau. Neabejoju, kontrolė tikrai pagerės. Galėčiau atsakyti taip, kaip girdime iš prekių, paslaugų pardavėjų – turime pigiai, greitai, kokybiškai; pasirinkite bet kurią dviejų savybių kombinaciją. Darbštus, atsakingas ir sąžiningas pareigūnas „kainuoja“ daug, nesąžiningas tinginys – mažiau (bendrąja prasme, nebūtinai pinigais). Kiek mokame, tiek ir turime. Darbo rinka taip pat rinka, joje irgi veikia pasiūlos ir paklausos dėsniai. Jei jau nuspręsite, kad veikla kontroliuojama netinkamai, gerinkite – skirkite daugiau resursų, padidinsime kontrolierių skaičių, pakelsime jiems atlyginimus, mokysime ir pan. Labai sulauksime reakcijos – biurokratų daugėja, kiek jų jau priviso, nieko neveikia, už mokesčių mokėtojų pinigus darbe tik nosį krapšto, ir pan…

Kalbino ir užrašė Aidas Pivoriūnas