Pokalbis su girininku Regimantu Vegiu apie mūsų krašto miškus, jų paslaptis ir miškininko darbą
2024-11-17
R. Vegys miškininkystės srityje dirba keturis dešimtmečius, todėl darbas jau seniai tapęs gyvenimo būdu. Studijuodamas tuomečiame Kauno Antano Kvedaro miškų technikume ilgalaikę, pusės metų trukmės, praktiką atliko Daujėnų girininkijoje, dirbo miško techniku. Baigęs mokslus įsidarbino Panevėžio miškų ūkyje, Karsakiškio girininkijoje. Po mėnesio gavo šaukimą į sovietinę armiją. 1985 metais, grįžusį iš armijos, dirbti pakvietė Kriklinių girininkijoje tuomet dirbęs girininkas Juozas Zulonas. Darbo pakeisti niekada ir neteko – gamtai ir miškui paskyręs visą gyvenimą, Regimantas savęs kitoje veikloje jau neįsivaizduoja.
„Darbo valandų neskaičiuojame. Kiekvieną sezoną – vis kitokie darbai ir rūpesčiai. Po miško kirtimo darbų reikia atsodinti iškirstus plotus. Juokaudami sakome, jog tai panašu į daržą: jeigu jame nieko nesodinsi, neprižiūrėsi ir nesirūpinsi, rudenį nebus derliaus. Per metus Kriklinių girininkijos miškuose pasodiname 50 hektarų jaunuolynų. Per maždaug septynerius metus medžiai pasiekia 2–4 metrų aukštį ir būna priskiriami miško kategorijai“, – pasakoja girininkas.
Miškai užima apie trečdalį mūsų šalies teritorijos. Beveik pusė jų valstybiniai, 38 proc. privatūs, likę 13 proc. – rezerviniai miškai. Rajonų miškingumas skiriasi, daugiausiai miškų yra Dzūkijoje – Varėnos krašte. Pietryčių Lietuvoje, kur prastesnė žemė, žemės ūkis nėra efektyvus, todėl didžiuliuose plotuose ošia girios. Šiaurės Lietuvoje miškingumas gerokai mažesnis. Apskritai, mažiausiai miškų yra Vilkaviškio, Skuodo, Pasvalio, Pakruojo ir Joniškio rajonuose. Lietuva – miškus tausojanti valstybė. Kirtimo darbus stengiamasi atlikti nepažeidžiant tvaraus ir subalansuoto miško naudojimo principo. Nepaisant to, esama įvairių nuomonių, žmonės dažnai prieštarauja miškų kirtimams. Tačiau, pasak girinininko, reikėtų remtis ne emocijomis, o konkrečiais faktais – miškų kirtimai vykdomi pagal planą, medžiams pasiekus savo brandą. Miškas privalo periodiškai atsinaujinti.
„Pagal galiojančias Miško kirtimų taisykles, kiekvienai medžių rūšiai yra nustatomas tam tikras minimalus medžių kirtimo amžius. Mūsų girininkijos miškuose beržai kertami sulaukę 61 metų amžiaus, eglės – 71 metų, pušys – 101 metų, ąžuolai – net 121 metų. Tikslų medžių amžių sužinome pagal konkretų miško planą, kuriame yra užrašyti kiekvieno sklypo sodinimo metai. Vykstant kirtimams, specialiais sutartiniais ženklais sklype pažymime apie dvylika vertingiausių medžių, kurie paliks augti toliau. Jokių kirtimo ir miško valymo darbų neatliekame saugomose, žemėlapyje raudonai pažymėtose zonose“, – pasakoja R. Vegys.
