Privačių miškų savininkai: kompensacijos apskaičiuotos – pinigų nėra

2026-06-02

Privačių miškų savininkai sutinka, kad jų valdose tuoktųsi tetervinai ar augtų šimtamečiai maumedžiai, tačiau nori ir aiškaus balanso tarp viešųjų bei privačių interesų.

Kompensacinius miškotvarkos projektus rengiančių specialistų nuomone, pirmiausia reikėtų sutarti dėl kompensacijų už privačiame miške esančias ar naujai atsiradusias saugomas teritorijas, buveines. Net ir pateikus prašymą bei visus reikalingus dokumentus, ne visada laikomasi terminų: kompensacijos sulaukiama tik po metų. Miškų tarnybos specialistai apskaičiuoja ir perduoda duomenis Aplinkos ministerijai, o pinigai pervedami tik ministrui pasirašius įsakymą.

Procesas užsitęsia, o tiksintis laikas miško savininkui nenaudingas. Pavyzdžiui, jei savininkas kreipiasi dėl vienkartinės kompensacijos už nustatytą buveinę, jis nebegali pretenduoti į kasmetinę išmoką, kuri siekia apie 275 eurus už hektarą, deklaravus buveinę. Ilgai trunkantis sprendimų priėmimas kelia nepasitenkinimą bei nepasitikėjimą visa sistema.

Nors, pasak kalbintų „Dzūkijos miškų“ konsultantų, buvo nustatyti terminai, jų nesilaikoma. „Vienkartinė kompensacija turėtų būti išmokama per metus laiko. Gal nebuvo tikėtasi, kad atsiras tiek daug norinčiųjų gauti vienkartines kompensacijas. Panašu, kad paprasčiausiai valstybė neturi pinigų…“, – nusivylimo neslėpė pašnekovai.

Dažna kliūtis – naujai paskelbtos buveinės. Kompensavimo mechanizmai yra griežtai apibrėžti, o reikalavimai ir ribojimai ne visada atitinka savininkų lūkesčius.

Daugelis miško savininkų yra įsitikinę, kad prieš paskelbiant saugomas teritorijas privačiose valdose reikėtų pranešti miško savininkui, tartis su juo. „Aišku, gamta nepasirenka, nežiūri, ar čia valstybinis, ar privatus miškas, tačiau steigiantieji saugomus objektus turėtų ir žmogaus paklausti, pasiūlyti: išperkame arba kompensuojame. Niekas nėra įpareigotas miškų savininkams pranešti apie buveines, o derėtų tai padaryti“, – įsitikinę privačių miškų valdytojai.

Donatas Zabotka, individualios įmonės, vykdančios veiklą visoje Lietuvoje, savininkas, mano, kad būtina visuomenei priminti apie Lietuvoje esančias dvi miškų rūšis – valstybinus ir privačius. „Visuomenės reikalavimai valstybiniam miškui negali būti prilyginami privačiam miškui. Ko pilietis gali reikalauti iš valstybinio miško, negali reikalauti to paties ir iš privataus. Didžiausia bėda -begalinis visuomenės intereso ieškojimas privačioje nuosavybėje , – įsitikinęs miškų savininkas. – Yra įvairios nuosavybės formos – būstas, žemės ūkio paskirties žemė, pievos, privati nuosavybė ir joje niekas neieško visuomenės intereso. Niekas ūkininkui neįsakinėja, kada sėti, pjauti… Be abejo, biologinė įvairovė turi būti saugoma. Ji nepasirenka, ar jai privačiame ar valstybiniame miške būti. Bet jeigu yra privati nuosavybė ir joje nuspręsta kažką saugoti, tai miško savininkas turi jaustis kaip laimėjęs aukso puodą. Jeigu mano miške apsigyveno juodasis gandras ar erelis žuvininkas, turėčiau džiaugtis, o ne gauti apribojimus, už kuriuos nenorima kompensuoti. Aš turėčiau iš to turėti naudą, o ne nuostolių. Visuomenės interesas neturi būti ginamas vieno asmens sąskaita. Galiu paminėti tik „Sengirės fondą“, kuris dėl saugojimo aukoja savo pinigus, perka II grupės (juose apribota ūkinė veikla) miškus“, – sakė niekada jokių kompensacijų neprašęs verslininkas.

Pasak D. Zabotkos, apie 70 proc. žmonių įsitikinę, kad nieko negalima liesti, kirsti ir tik 30 proc. žmonių supranta, kad savaime miškas neauga. „Visi miškai, kuriuos turime, yra pasodinti ir išauginti, iš esmės sukurti žmogaus rankų. Visi supranta, kad svečiams ūkininko žemėje negalima šeimininkauti. Su mišku kitaip, pas mus įdiegta, kad čia mūsų visų. Nėra garsiai akcentuojama: čia privati nuosavybė.

Valstybė prisiėmė įsipareigojimus Europos Sąjungai (ES) saugoti tam tikrą kiekį teritorijų, Europinės svarbos buveinių. Už tai turėjo iš ES gauti nemažai pinigų. Pinigus gavo, įsipareigojimų nevykdė, pinigus išleido… Ką daryti? Buvo spontaniškai paimtas miško žemėlapis, kuriame pažymėta, kas kur auga ir tos buveinės be lauko darbų, tiesiog prie stalo buvo įsteigtos. Jos nebuvo inventorizuotos. Dabar po 5-6 metų nuėjus į mišką pasirodė, kad viskas šiek tiek kitaip nei planšetėje. Pastebėta, kad buveinių labai trūksta. Dabar vėl jų ieškoma“, – pastebėjimais apie sumaištį ir nesusikalbėjimą dėl nuosavybės dalijosi privataus miško valdytojas.

Vienas privataus miško savininkas sako jau laimėjęs du teismus prieš valstybės institucijas dėl jo valdoje nustatytos saugomos buveinės. Tačiau, anot jo, pati byla atskleidė gerokai platesnę problemą – formaliais sprendimais grindžiamą sistemą, kurioje reali situacija vietoje kartais tampa tik antraeile detale. „Laimėjome pirmos instancijos teismą. Sprendimas buvo apskųstas – laimėjome ir antrą instanciją. Tačiau didžiausias absurdas prasidėjo tada, kai teisme buvo paklausta, ar specialistai apskritai buvo atvykę į mišką“, – pasakojo verslininkas.

Teisme valstybės institucijos atstovas tikino, kad teritorija įvertinta tinkamai, specialistai vietoje lankėsi, o buveinė nustatyta pagrįstai. Vis dėlto nagrinėjant bylą paaiškėjo detalė, kuri iš esmės leido suabejoti visa vertinimo logika. Apribojimai teritorijai buvo pritaikyti kaip eglynui, nors realybėje tik dalį miško sudarė eglynas. Kita dalis buvo juodalksnynas – visiškai kitokio tipo miškas, kuriam tokie ribojimai apskritai neturėjo būti taikomi.

Būtent ši aplinkybė teisme sukėlė daugiausia klausimų. Teisėja tiesiai teiravosi, kaip eglynui skirti apribojimai galėjo būti automatiškai pritaikyti ir juodalksnynui, jeigu net elementari faktinė situacija neatitinka dokumentuose nurodytų duomenų. Po šio klausimo salėje stojo tyla“, – prisiminė pašnekovas.

Jo vertinimu, ši istorija atskleidžia ne pavienę klaidą, o sisteminį požiūrį, kai sprendimai dėl buveinių kartais priimami ne remiantis realia situacija miške, o „užpildant reikiamus plotus“ dokumentuose. „Susidaro įspūdis, kad niekam neįdomu, kas iš tikrųjų auga miške. Svarbiausia – pažymėti teritoriją žemėlapyje ir parodyti skaičius“, – sakė jis. Anot verslininko, Lietuvai prisiėmus įsipareigojimus Europos Sąjungai plėsti saugomų teritorijų tinklą, kilo spaudimas kuo greičiau pasiekti rezultatą. Problema ta, kad kartais pirmiau atsiranda ribojimai, o tik po to ieškoma argumentų, kodėl jie apskritai turėtų egzistuoti.

„Prieš stojant į ES buvo pažadėta steigti buveines. Dabar reikia parodyti rezultatą. Todėl kartais susidaro įspūdis, kad buveinės dokumentuose atsiranda greičiau nei pačiame miške“, – kalbėjo pašnekovas.

Pasak jo, didžiausias paradoksas, kad dalis teritorijų realiai neturi savybių, reikalingų saugomai buveinei nustatyti, tačiau apribojimai savininkams vis tiek pritaikomi. O vėliau būtent pats savininkas turi metus bylinėtis ir savo lėšomis įrodinėti, kad faktinė situacija neatitinka valstybinėse schemose pažymėtų duomenų. Dar daugiau klausimų kelia atvejai, kai pati valstybė faktiškai paneigia tokių teritorijų vertę. Štai vienu atveju miško savininkai pasiūlė valstybei išpirkti jų teritorijoje nustatytą saugomą buveinę, tačiau iš atsakingos institucijos sulaukė atsakymo, kad tame miške nėra nieko ypatingai vertingo ar saugotino.

Tuomet, anot pašnekovo, kyla esminis klausimas, kodėl savininkui taikomi ribojimai kaip vertingai saugomai teritorijai, jeigu pati valstybė pripažįsta, kad saugoti iš esmės nėra ką. Verslininkas pripažįsta, kad pati kompensacijų apskaičiavimo metodika, pagal jo patirtį, veikia gana tiksliai. Problema slypi ne formulėse, o pačioje sistemoje – dėl sprendimų vilkinimo ir atsakomybės nebuvimo. Pagal nustatytą tvarką kompensacija jam turėjo būti išmokėta dar kovą, tačiau pinigai sąskaitą pasiekė tik gegužės viduryje. „Jeigu aš laiku nesumoku mokesčių valstybei – iš karto skaičiuojami delspinigiai. Kai valstybė nevykdo savo įsipareigojimų, niekas net nepaaiškina, kodėl vėluojama“, – akcentavo jis.

Jo teigimu, privataus miško savininkai šiandien atsiduria paradoksalioje situacijoje – nuosavybė formaliai priklauso jiems, tačiau reali teisė disponuoti savo turtu tampa vis labiau ribojama. „Būstas mano, automobilis mano, tačiau privatus miškas kažkodėl tampa visų“, – reziumavo pašnekovas.

Kitas privataus miško savininkas sakė susidūręs su įdomia situacija. „Esmė ta, kad ne visko, kas saugoma, valstybei reikia. Mūsų miškuose buvo saugoma buveinė, pasiūlėme ją įsigyti, kreipėmės į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, gavome atsakymą, kad nieko saugotino ir vertingo tame miške nėra. Nėra tai nėra…Ne viskas, kas saugoma – valstybei įdomu… – gūžčiojo pečiais pašnekovas. – Valstybės požiūris į privačią nuosavybę niekinis. Kada nori, nusavina. Kam deklaruoti, kad tai privatus turtas…

Buvęs Seimo narys ir ūkio ministras Kęstutis Daukšys tikina, kad pirmiausia valstybė turi apsispręsti, kur miškas, o kur plantacija. „Jeigu žmogus prisodina beržų ar pušų, jas nukerta ir vėl prisodina mažų pušelių, tai ne miškas. Čia plantacija. Penkiasdešimt metų jos auga tik šiaip sau. O jeigu norime turėti mišką, reikia apie tai ir galvoti, nuspręsti, kiek mums reikia miškų. Galima sutarti ir su privačių miškų savininkais, mokėti jiems pinigus ir sutarti, kad tas miškas nebūtų kertamas. Dabar daugelis pasirinkimo neturi.

Jeigu valstybė nori, kad savininkas mišką saugotų, reikia už tai mokėti. Kaip mokamos išmokos už žemės naudmenas, galėtų mokėti ir už mišką. Žmogus neskubėtų kirsti, o tos eglės augtų ir iki 100 metų. Kita vertus, jei miške yra saugoma teritorija, ten nieko negalima daryti, tai jis nieko ir nedaro. Urėdijos prižiūri mišką, bet jeigu privataus miško savininkas gautų už priežiūrą pinigus, jis taip pat būtų įsipareigojęs prižiūrėti. Reikėtų atkreipti dėmesį į mažesnių miškų savininkus, ypač vyresnius, kuriems valstybės paskata taptų ir parama, priedas prie pensijos“, – įsitikinęs pašnekovas.

K. Daukšio nuomone, reikia žmones motyvuoti, kad jie nekirstų to miško, išsaugotų, mokėti už tai kompensacijas, o saugomas teritorijas iš savininkų išpirkti arba už jas kasmet mokėti.

Visų pašnekovų mintys rodo, kad valstybė turėtų skatinti miško augintojus, o kompensacijų sistema dar reikalauja tobulinimo. Miškų savininkai tikisi ne tik nurodymų ir draudimų, bet ir garantijų, kad valstybės prisiimti įsipareigojimai būtų vykdomi laiku.

Teisingumo ministerija pataria atkreipti dėmesį į aktualią Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, susijusią su miškais ir nuosavybės teise.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žemė, miškai, vandens telkiniai nuosavybės teisės atžvilgiu yra ypatingi objektai, nes žemės, miškų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus, kaip biologinės ir socialinės būtybės, egzistavimo bei visuomeninių ryšių palaikymo ir sklaidos terpė, žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Atitinkamai ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Nuosavybė įpareigoja. Šis konstitucinis imperatyvas reiškia, kad pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įtvirtintų ir savininkų priedermę prisidėti prie Konstitucijoje įtvirtinto viešojo intereso – natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugos bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo – užtikrinimo tokiu būdu, kad jiems nuosavybės teise priklausantys žemė, miškai, vandens telkiniai būtų naudojami tik tinkamai, racionaliai (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą (inter alia siedamas jį su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu šio straipsnio 1 dalyje), yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“. 3 Teisingumo ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 ,,Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų patvirtinimo“. 4 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų patvirtinimo“. 3 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

Siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Visi ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad rengiant teisės aktų projektus turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais teisėkūros principais, inter alia teisėkūros proporcingumo principu, reiškiančiu, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti. Taigi, visais atvejais teisės akto projekto rengėjui kyla pareiga įvertinti ir pagrįsti siūlomus nuosavybės teisės ribojimus, suderinti viešąjį ir privatų interesą bei išlaikyti konstitucinių vertybių balansą. Dėl Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, paminėtina, kad teisingo atlyginimo apibrėžtis Konstitucijoje nėra nustatyta. Konstitucinio Teismo doktrinoje yra įtvirtinta, kad asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Dėl kompensacijų už nustatomus nuosavybės ribojimus Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai tam tikros vietovės įstatymo nustatyta tvarka yra pripažįstamos ypač vertingomis ir (arba) jose esantys atskiri gamtos objektai pripažįstami saugotinais, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti savininkams praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio atitinkamų vietovių ir (arba) gamtos objektų teisinio režimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Pagal Konstituciją, inter alia jos 23 straipsnį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su žemės naudojimu ūkinei veiklai, inter alia nustatydamas reikalavimus, apibrėžiančius žemės sklypų valdymą, naudojimą ir disponavimą jais bei atitinkamus apribojimus ir sąlygas žemės savininkams, atsižvelgdamas į tikslus, kurių tokiais ribojimais siekiama, taip pat į kitas reikšmės turinčias aplinkybes, privalo įvertinti būtinybę atlyginti (kompensuoti) žemės savininkams praradimus, kuriuos jie patiria dėl nustatytų ribojimų. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, konstitucinius teisingumo, protingumo, proporcingumo principus, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų žemės savininkų teisių ir interesų ir ūkio subjektų, dėl kurių vykdomos ūkinės veiklos žemės savininkams nustatomi ribojimai, teisių ir interesų pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutarimas).

Teisingumo ministerija tikisi, kad Lietuvos Respublikos Seime šiuo metu svarstant su miškų valdymu, naudojimu ir apsauga susijusius įstatymų projektus bus surastas tinkamas balansas tarp viešųjų ir privačių interesų bei užtikrinama Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių pusiausvyra.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/tvarilietuva/verslas-pranesa/privaciu-misku-savininkai-kompensacijos-apskaiciuotos-pinigu-nera-120256315