Su profesine Miškininko diena!
2020 09 18
Rytoj švęsime Miškininko dieną ir tai yra puiki proga įvertinti kas pastaruosius trejus-ketverius metus, kurie sukosi aplink miškus. Šis laikotarpis įsimins ne tik ne kaip urėdijų griovimo, žmonių išvarymo iš miškų, europinių pinigų siurbimo paukščių gynimo nuo nežinia ko projektams, bet ypač kaip miškininko profesijos trypimo laikotarpis.
Žiūrint globaliu makroekonominiu vertinimu, per šiuos metus kaip kokie narkomanai tapome priklausomi nuo baltarusiško biokuro adatos – iš tiekimo grandinės jau yra eliminuoti beveik visi vietinės žaliavos tiekėjai. Nuostabus energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo pasiekimas!
Pasikinkę gamtos mylėtojų, o iš tikrųjų – kliedėtojų socialiniuose tinkluose užduotą, jokio rimto mokslinio pagrindo neturintį naujų saugomų teritorijų užmojų plėtros etapą, buvome sukiršinti tarpusavyje. Ne tik miške zvimbia nepasitenkinimo pjūklai tarp miško savininkų ir valdytojo. Niekas net girdėti nenori, kad įvedant įvairius valdymo apribojimus, yra būtina kompensuoti už tiesioginius praradimus, o miškų mokslininkų nuomonė tapo menkesnė už vienadienių, dažnai neišprususių, politikierių sapaliones.
Ilgalaikis planavimas, visų suinteresuotų pusių interesų (su)derinimas ir kaštų naudos analize pagrįstų sprendimų priėmimas – šie trys kertininiai akmenys yra viso Vakarietiško miškininkystės meno ir mokslo pagrindas. Mūsuose miškų namus ne tik, kad pradėjo statyti be pamatų, stato net ne tos profesijos atstovai. Dabar apie miškų tvarkymą geriau už akademikus ir visą gyvenimą miškuose praleidusius girininkus daugiau žino namų šeimininkės ir paslaugų centrų programuotojai. Galvoju, jei ir dantis pradėtų lopyti mūrininkai, koks ten būtų vaizdelis?
Gaila, bet žiniasklaidoje pateikiamas apokaliptinis miškų vaizdas neturi nieko bendra su realybe. Pastarieji metai įsiminė ir daugybe akcijų, skirtų miškams „gelbėti“. Visuomenei žiniasklaidoje pateikti apokaliptiniai šilų niokojimo vaizdai, nors net nepasivarginta nuvažiuoti į „įvykių“ vietą – dramatiškos nuotraukos yra paimamos iš interneto, Pabradės ar Ruklos poligonų plėtrai skirtos medžiapjūtės. Vis dėlto, dalį visuomenės pavyko įtikinti – va taip miškininkai niokoja šilus, kad tik nuskustos plynės lieka, o krūvomis sukrauti rąsteliai atrodo tarsi degtukai.
Tapo madinga sakyti, jog miškuose nieko daryti nereikia, neva, tegu jis auga ir plėtojasi natūraliai. Bet juk netvarkomas miškas sunyksta! Netvarkomuose miškuose tarpsta ir klesti erkės, sukeliančios žmonėms ir gyvūnams mirtinas ligas, atsiranda kenkėjai, kurie pamažu naikina miškus. Matome, kas darosi su kenkėjų apniktais šimtais tūkstančių hektarų Vidurio Europos miškų.
Reziumuojant brukamus šešėlius miškuose norisi paklausti, kodėl tendencingai nėra puolami kiti sektoriai? Tiesiog miškai pasidarė puikia terpe dėmesio nukreipimui nuo svarbesnių dalykų, kurie dedasi aplinkui.
Su profesine Miškininko diena!
Aidas Pivoriūnas
Privačių miškų savininkų asociacijos vadovas
Lietuvos miškininkų sąjungos Prezidiumo narys, Miškų politikos sekcijos vadovas
