Virgilijus Mikšys:  Nuo miško kirtimo prasideda miškininkystė

Klausimas (K): Gerbiamas Virgilijau, pradėkim nuo tokio rodos, paprasto dalyko – kokia Jūsų nuomonė, ar miško kirtimas yra ir miško augimo ciklo pabaiga? Juk kirtimas yra viena kokybiškesnio miško atsikūrimo sąlygų.

Atsakymas (A): Galima išvesti tam tikras paraleles su žmogaus gyvenimu. Tai būtų pabaiga, jei tokia samprata būtų taikoma pavieniui medžiui. Medynui jau kitaip, reikia įvertinti, koks kirtimo būdas pasirinktas. Jei plynasis kirtimas, tuomet taip, irgi tam tikra pabaiga. Jei atrankinis kirtimas, tuomet medynas išliks ir augs. O jei kalbėti apie mišką, kuris auga mūsų gamtinėje zonoje, tai miško kirtimu iš esmės niekas nesibaigia – miškas čia visada atsikurs, miškų zonoje pati gamta užtikrina miško tęstinumą. Kitose gamtinėse zonose (pavyzdžiui, stepių) yra kitaip – ten iškirstas miškas be žmogaus pagalbos neatsikurs.

Esame su kolegomis diskutavę, kas visgi yra tas pirminis miškininkavimo veiksmas miške – kirtimas ar atkūrimas. Ir priėjome išvados, kad mūsų gamtinėje zonoje pirminis veiksmas yra miško kirtimas. Galima konstatuoti, kad nuo miško kirtimo prasideda miškininkystė.

(K): Kaip ten yra su tais plynais kirtimais, ar jie istoriškai buvo pagrindinis miškų derliaus nuėmimo būdas?

(A): Tikrai ne. Prieš daug daug metų žmonės miškus kirto pasirinktinai, tik savo tuo metu nedidelėms reikmėms. Tad pirmiausiai buvo neplyni (dabar juos vadintume atrankiniais) kirtimai. Plynai miškai ženkliau pradėti kirsti ne dėl didesnio medienos poreikio, o tam, kad atlaisvinti žemės plotus žemdirbystei. Su miškininkyste šis procesas mažai susijęs, tiesiog plynasis kirtimas buvo efektyviausias būdas “atlaisvinti” žemę nuo medžių.

Ir vėliau ilgą laikotarpį dažniausiai naudoti neplynieji, atrankiniai miško kirtimai. Tik apytiksliai (skirtinguose regionuose ir šalyse pokyčiai nebuvo vienalaikiai) XIX amžiaus pabaigoje –  XX amžiaus pradžioje emė vyrauti plynieji miško kirtimai.

(K): Ar galima teigti, kad plynuosius kirtimus sąlygojo pramonės revoliucija, technologinė pažanga?

(A): Taip. Kol medienos poreikiai buvo nedideli, daug kur vyravo atrankinio pobūdžio kirtimai. Jais buvo kertami stambiausi, vertingiausi medžiai – smulkesnių medžių medienos paklausos beveik nebuvo. Mažėjant miškų ištekliams didėjo ir smulkesnės medienos poreikiai, todėl kertamų medžių skersmenys mažėjo, kirtimai laipsniškai „artėjo“ prie plynųjų. Tokie intensyvūs pramoninio pobūdžio atrankiniai kirtimai blogino miškų kokybę ir būklę, todėl daugelyje šalių buvo pradėti taikyti plynieji kirtimai, o po jų miškas vis dažniau buvo atkuriamas dirbtiniu būdu. Tačiau gana greitai išryškėjo ir tokios miškininkavimo sistemos trūkumai (vienaamžių medynų įsivyravimas, miškininkavimo „konfliktavimas“ su aplinkosauginiais tikslais ir pan.), todėl skirtingose šalyse skirtingais laikotarpiais vėl buvo grįžtama prie neplynųjų miško kirtimų. Nors akivaizdus jų dalies didėjimas Europos šalyse stebimas nuo XX amžiaus pabaigos, tačiau, pavyzdžiui, šveicarai plynai miško nebekerta jau virš šimto metų.

(K): Kokios yra Jūsų manymu pagrindinės priežastys, kad miško kirtimai, nekalbant apie plynuosius, yra sunkiai priimami visuomenės?

(A): Man, miškininkui, gana sunku apie tai spręsti – šiuo požiūriu gal esu kažkiek „sugadintas“ žmogus. Taip, kartais miško kirtimas iš viso vertinamas neigiamai, bet, kiek žinau, daugeliui žmonių labiausiai nepriimtini būtent plynieji miško kirtimai. Tikriausiai dėl labai greitų pokyčių – tik ką augo medynas ir jo nebelieka. Tai, kad pas mus visuomenė ne ypač mėgsta miško kirtimus, o ypač plynuosius, nėra kažkoks išskirtinumas Europoje – beveik visose šalyse žmonių požiūris toks pat.

(K): Na, gydytojas tam, kad pagydytų ligonį, irgi atlieka daug akiai menkai priimtinų veiksmų.

(A): Taip. Tačiau jei ligoniui demonstruosime tuos akiai menkai priimtinus veiksmus, jis tikriausiai sveiks lėčiau. Į visuomenės nuomonę reikia ir tenka atsižvelgti visose ūkinės veiklos srityse. Ne išimtis ir miškininkavimas. Daugelio šalių miškininkai, ypač nuo praėjusio amžiaus pabaigos, pradėjo labiau kreipti dėmesį tiek į aplinkosauginius aspektus, tiek ir labiau paisyti visuomenės nuomonės. Visuomenės „spaudimas“ mažinti plynųjų miško kirtimų dalį gana akivaizdus.

(K): Turi miškininkai derinti ūkines ir aplinkosaugines funkcijas?

(A): Kito pasirinkimo beveik nėra – derinama ir dabar. Tik derinimo būdai gali būti skirtingi. Galima „derinti“ šias funkcijas bent teritoriškai atskiriant: dalyje miškų nevykdant ūkinės veiklos arba ją ženkliai ribojant, o kituose miškuose į aplinkosauginius reikalavimus mažai arba visiškai neatsižvelgti. Tačiau kitų šalių patirtis rodo, kad taip elgiantis poreikis didinti saugomų teritorijų plotus paprastai didėja, kartu mažėja ūkinei veiklai skirtų miškų plotai. Kitas būdas – tikrasis derinimas, kai aplinkosauginės priemonės taikomos visuose miškuose, tačiau kartu neuždraudžiama arba pernelyg ženkliai neribojama ir miško ūkinė veikla. Antrasis būdas taikomas daugumoje Europos šalių, viena iš jo sudėtinių dalių yra ir platesnis neplynųjų miško kirtimų taikymas. Manau, kad Lietuvoje aiškaus apsisprendimo, kuris iš šių būdų turėtų būti taikomas, kol kas trūksta.

(K): Galima į miško kirtimus žiūrėti ir į kaip natūralių gamtos procesų imitavimą?

(A): Taip, jeigu jie bent dalinai atitinka tuos procesus. O šie procesai skirtingose gamtinėse sąlygose yra skirtingi. Lapuočių zonos miškų (Centrinė, Vakarų Europa) vystymosi, bendrijų kaitos procesai daugiau laipsniški, greito senų (brandžių) medynų žuvimo atvejai reti, todėl čia dažnai vystoma nepertraukiamos miško dangos koncepcija, o natūralius procesus labiausiai imituoja neplyni miško kirtimai.

Borealiniams miškams būdingi dažnesni greitesni, „katastrofinio“ pobūdžio (gaisrai, kenkėjų išplitimas ir pan.) miško bendrijų kaitos procesai. Dėl jų pasikartojimo dažnumo vieningos nuomonės nėra, dažniausiai manoma, kad jie kartojasi kas kelis šimtus metų. Tokius procesus imituotų plynieji miško kirtimai.

Lietuvos miškams (mišrių miškų zona – tarpinė tarp borealinių ir lapuočių miškų zonų) būdingi abu miškų vystymosi tipai. Tačiau dar palyginti neilgai vykdomų medynų savaiminio vystymosi tyrimų rezultatai rodo, kad mūsų miškų bendrijos kinta laipsniškai, nors žinoma ir nemažai greitos jų kaitos atvejų (pavyzdžiui, žievėgraužio topografo išplitimas praėjusio amžiaus pabaigoje, stiprios audros ir pan.).

(K): Ar galima taip tiesmukai teigti, kad daug žinių ir gilesnio supratimo apie mišką plyniesiems kirtimams nereikia?

(A): Be abejo, plynieji kirtimai yra žymiai paprastesni už neplynuosius. Tačiau žinios ir jų vykdymui reikalingos – reikia ir biržes protingai išdėstyti, ir nuspręsti, kada pomiškis perspektyvus ir saugotinas, o kada – ne, atrinkti biologinei įvairovei svarbius (nekirstinus) medžius. O daugiausia žinių reikia ne pačių plynųjų kirtimų vykdymui, tačiau miško atkūrimui (savaiminiam ar dirbtiniam) po plynųjų kirtimų.

(K): Beje, o kiek Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, vykdoma plynųjų ir neplynųjų kirtimų?

(A): Tiksliai atsakyti gana sunku, nes vienose šalyse kaip rodiklis naudojamas kertamo miško plotas, o kitose – iškertamas medienos tūris. O tai nėra tapatūs dalykai. Pas mus vertinama pagal iškertamą plotą. Tačiau akivaizdu, kad kad lyginant su Vidurio Europos šalimis vykdome gerokai daugiau plynųjų kirtimų, o jei lyginsime su Šiaurės šalimis ar net su artimiausiomis kaimynėmis (Latvija, Estija, Baltarusija), tai pamatysime, kad kiek daugiau kertame neplynai. Tačiau dar vienoje kaimyninėje šalyje – Lenkijoje – neplynais pagrindiniais miško kirtimais iškertama virš 50 % medienos tūrio, taigi ženkliai daugiau nei pas mus (Lietuvos valstybiniuose miškuose neplynieji kirtimai vykdomi apie 30% visų pagrindinių kirtimų apimamo ploto, o jais iškertamo medienos tūrio dalis apytiksliai du kartus mažesnė nei ploto dalis).

(K): Vadinasi, reikia rasti balansą, kad ir “vilkas būtų sotus ir avis sveika”?

(A): Miške turi viskam atsirasti vietos. Ir tikrai kirtavietės nepavirs karjerais, jos arba atsikurs pačios arba joms padės miškininkai. Taigi, vėl, po tam tikro sukrėtimo, atsiras ir žvėrys ir paukščių tuokvietės. Miškas apskritai vystosi – buvęs beržynas virsta eglynu, o po kelių kartų eglynas ima ir pavirsta dar kartą beržynu.

Sutinku, kad kiek kebliau gali būti su biologinės įvairovės elementais, kurie atsiranda ne dėl žmogaus veiklos. Kartais pajuokauju, kad ir tas pat žvirblis Lietuvoje nieko nestebina, bet prieš porą tūkstančių metų jis buvo labai retas, nes buvo vien miškai, o jis yra miškastepių paukštis. Tas pat ir su baltaisiais gandrais, jų tiek, kiek yra dabar, nėra buvę.

Apibendrinant tai, kaip miško fauna reaguoja į gyvenamosios vietos pasikeitimą, jei jį lėmė kirtimai, tai turim pasakyti, kad miško paukščiai ir žvėrys dažniausiai tik laikinai pasitraukia iš tos vietos, tačiau kiek vėliau sugrįžta į jaunuolynus. Kanopiniai žvėrys, tie patys briedžiai, juk jaunuolynuose randa jaunų medelių šakučių ūglių, kurios yra pagrindinis skanumynas. Taip pat ir su vištiniais miško paukščiais – tetervinais, kurtiniais, jie tuoktis, maitintis ateina kaip tik į kirtavietes. Va, čia kaip tik ir iškyla poreikis diegti ekologinę miškininkystę. Turime saugoti miškus ir juose ūkininkauti taip, kad jie būtų nors šiek tiek panašūs į natūralius. Spėčiau, kad tuomet ir tas vaizdas pagerės ir kirtimai įgaus naują prasmę.

Mes turime kitą, kur kas rimtesnę problemą, ypač valstybiniuose miškuose, tai besikaupiantys brandūs ir perbrendę medynai

(K): O kur čia šuo pakastas?

(A): Turime tikrai gana aukštus medynų kirtimo amžius, tiek lyginant ir su artimiausiais kaimynais, tuo labiau su Skandinavijos šalimis. Tačiau juos realybėje dar didiname. Pavyzdžiui, brandžių IV miškų grupės beržynų vidutinis amžius dabar beveik pasiekė 75 metus, nors pagrindiniais kirtimais beržynus IV grupės miškuose galima kirsti nuo 61 metų. Toks vidutinis brandžių medynų amžius rodo, kad dalies brandžių beržynų amžius yra dar didesnis! Taip ne tik mažinamas miškų produktyvumas (jau mažai produktyvūs, neretai ir nedidelio skalsumo medynai auginami nepagrįstai ilgai), bet ir ženkliai mažėja perbrendusių minkštųjų lapuočių medynų medienos kokybė. Tokiuose medynuose dažniausiai nebelieka ir galimybių neplynųjų miško kirtimų vykdymui – dėl jų medynų auginimo trukmė juk dar labiau pailgėtų. O klausimą, kodėl taip yra ir kodėl taip darome, reikėtų adresuoti ne man. Į jį gal geriau galėtų atsakyti Aplinkos ministerijos ar kitų prie miškų naudojimo politikos formavimo prisidedančių institucijų specialistai.

(K): Kokios būtų Jūsų manymu, efektyviausios priemonės paskatinti miškininkus plačiau taikyti neplynuosius kirtimus? Subsidijos, švietimas, teisės aktai?

(A): Teisės aktai būtų pati prasčiausia priemonė. Miško įvairovės į jokias taisykles nesudėsi, kad ir kaip stengtumeisi. Miško kirtimų taisyklėse yra 3 nuostatos, nusakančios, kada medynuose būtina taikyti atvejinius kirtimus. Tačiau bent aš gana akivaizdžiai matau, kad ir šioms nuostatoms reikėtų taikyti papildomas išimtis. Todėl realiai negali būti jokių formalių vienareikšmiškų kriterijų, nurodant, kurį medyną reikia kirsti plynai, kurį neplynai. Tam, kad tai nuspręsti, būtina eiti į mišką ir įvertinti tiek situaciją medyne, o kartais – ir ne vien jame. Daugelis Miško kirtimų taisyklėse esančių reikalavimų neplynųjų kirtimų vykdymui taip pat akivaizdžiai pertekliniai, trukdo kūrybiškam jų vykdymui, todėl netiesiogiai net skatina tokių kirtimų vykdyti mažiau.

Miškų įstatyme jau daugiau kaip 10 metų yra vienareikšmiška nuostata, draudžianti plynuosius kirtimus II miškų grupės medynuose taip pat labai abejotina. Šios grupės miškų (ypač draustinių) reali funkcinė paskirtis labai įvairi. Neretai šių miškų funkcijas geriausiai užtikrina medynai, kurie puikiai atsikuria ir auga būtent po plynųjų kirtimų (pavyzdžiui, minkštųjų lapuočių medynai). Neplyni kirtimai tik apsunkina tiek tokių medynų atkūrimą, tiek ir dalies šių miškų funkcijų užtikrinimą. Todėl ir šią nuostatą reikėtų keisti. Tiek miškininkavimo, tiek ir gamtosaugos negalima formalizuoti – nuo to tik mažėja jų priemonių efektyvumas, kartais sukuriama visiškai nereikalinga šias priemones įgyvendinančių specialistų priešprieša.

Miškininkų kvalifikacijos kėlimas, miškų savininkų švietimas – neabejotinai svarbios priemonės. Jos vykdomos, tačiau, mano nuomone, nepakankamai. O skatinimas, kad ir subsidijų forma, žinoma, pati veiksmingiausia priemonė, ji plačiai taikoma kitose Europos šalyse. Ir Lietuvoje tokia priemonė galėtų būti taikoma tiek valstybiniuose (čia neplynų kirtimų apimtys iki šiol didinamos beveik vien tik direktyviniu būdu), tiek privačiuose miškuose.

(K): Pabaigai paklausiu, kaip vertinate politikų užmojus labai ženkliai mažinti plynųjų kirtimų apimtis?

(A): Taip, esu girdėjęs apie siūlymus neplynų pagrindinių miško kirtimų dalį šalies miškuose padidinti iki 70 proc. Tokių siūlymų tikriausiai nebeliko? Iš kitų atsakymų tikriausiai akivaizdu, kad aš sakau „taip“ neplynų miško kirtimų plėtrai. Tačiau „taip“ galioja ramiai, nuosekliai plėtrai. Keliant visų miško kirtimus vykdančių specialistų kvalifikaciją, įvertinant pasiektus rezultatus (o jie – labai įvairūs!). Diskutuojant su gamtosaugininkais, kaip pasiekti geriausio ūkinių ir aplinkosauginių miško funkcijų suderinimo. Todėl manau, kad Nacionalinėje miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programoje valstybiniams miškams numatyta siektina neplynųjų pagrindinių miško kirtimų ploto dalis 2020-iems metams (35 proc.) pakankama ir nekeistina, reikėtų tik svarstyti priemones, kurios padėtų pasiekti numatytą tikslą.

Reikėtų rimtai apsvarstyti šių kirtimų skatinimo sistemos sukūrimą – jei valstybiniuose miškuose „veikia“ ir ne ypač racionalus „direktyvinis skatinimas“, tai privačiuose miškuose be realaus skatinimo rimtesnių pokyčių tikėtis gana sunku. O neplynų miško kirtimų dalies didinimas „šuoliais“ visiškai nepriimtinas. Dėl to būtų patiriami ne tik ekonominiai nuostoliai, bet taip pat vargu ar būtų geriau derinamos miškų ūkinės ir aplinkosauginės funkcijos.

(K): Ačiū Jums už pokalbį.

Kalbino ir užrašė Aidas Pivoriūnas