Tai dar viena pastaruoju metu girdima nuomonė. Ekonomiškai turbūt labiausiai apsimoka, kai miškas tokiomis vertingomis rūšimis kaip beržas, eglė ar pušis atsikuria savaime. Tačiau miškas ne visada savaime atsikuria pakankamai greitai ir vertingomis rūšimis. Dėl to miškininkai ir miško savininkai dažnai taiko priemones, padedančias jam atsikurti savaime ar patys sodina mišką.
Dar vienas mitas, kad po 10–15 metų miškų mūsų šalyje gali nebelikti. Valstybinės miškų tarnybos prognozėmis, miško Lietuvoje ne mažės, o tik daugės. Lietuvoje miškai dažniausiai išliko tose vietose, kurios nelabai tinkamos žemdirbystei, t. y. žemė nepakankamai derlinga arba netinkama žemės ūkiui dėl drėgmės pertekliaus. Mūsų šalis yra tokioje klimato juostoje, kurioje, nieko nedarant, žemė […]
Tai vėl gi nėra tiesa. 2015 m. pateiktais oficialiais duomenimis, mažesnę miško prieaugio dalį už Lietuvą iškerta tik Norvegija. Lietuva lenkia Latviją, Estiją, Suomiją ir Švediją. Pastarojoje prieaugio ir iškertamo tūrio santykis miškuose, kurie intensyviai naudojami medienos tiekimui ar gamybai yra pats didžiausias.
Ši mitą nesunku paneigti panagrinėjus Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenis. Vidutinis medynų amžius per pastaruosius 10 metų ne tik nemažėjo, bet net šiek tiek padidėjo. Jei 2011–2014 metais jis siekė 53 metus, tai 2015–2022 m. vidutinis medynų amžius jau buvo 54 metai.
