Medienos pramonininkai pagalbos tikisi iš valstybės
2023-09-06
Lietuvos pramonei išgyvenant nelengvą laikotarpį, į sunkumų ruožą įžengė ir medienos perdirbimo sektorius – pastaruoju metu stebimas mažėjantis jos produkcijos vartojimas. Garsiausiai pavojaus varpais skambina šalies baldininkai: traukiantis baldų gamybos rinkai, įmonėms mažinant apimtį ir atleidžiant darbuotojus, pramonininkai viltis sieja su valstybe, kuri, išmokusi pandemijos pamokas, turi visą „paruoštukų meniu“. Medienos perdirbimo sektoriaus atstovai, siūlydami valdžiai atsižvelgti į jų kuriamą didesnę pridėtinę vertę, vėl prašo leisti jiems įsigyti žaliavos prioriteto tvarka.
Medienos pramonė yra svarbi Lietuvos ūkio sudedamoji dalis: per metus šis pramonės sektorius generuoja apie 7% BVP, o mediena ir jos gaminiai sudaro apie 12% šalies eksporto. Minėtas sektorius kasmet sukuria apie 2 mlrd. Eur BVP, šiose įmonėse yra 4–5% visų darbo vietų šalyje.
Raimondas Imbrasas, Medienos perdirbimo asociacijos vadovas, teigia, kad dar didesnė sektoriaus vertė yra tai, jog didžioji dalis darbo vietų yra sukuriama regionuose, kur darbo vietų pasiūla yra ribota.
Pasak jo, pastaruoju metu dėl kritusio vartojimo lygio mažėja ir medienos sektoriaus produkcijos pardavimai. Pavyzdžiui, baldininkų produkcijos paklausa, kaip balandį skelbė kredito biuras „Creditinfo Lietuva“, šiemet, palyginti su pernai spaliu, sumažėjusi 32,5%.
Ekonomistai teigia, kad vartojimo lygis nusekęs visoje Europoje – per pandemiją dėl nuotolinio darbo išaugę baldų pardavimai dabar yra gana nuosaikūs.
Artimiausios ekonominės tendencijos Senajame žemyne irgi nieko džiugesnio nežada. Asociacijos vadovas, vertindamas tokią neapibrėžtą situaciją, primena: įmonės turi paskolų iš bankų, jos investavo į naują įrangą, įsteigė naujų gamybinių bazių, apsirūpino sandėliavimo ir logistikos pajėgumais, įdarbino daugybę darbuotojų.
Visa tai kelia didelį nerimą dėl medienos pramonės artimiausios ateities scenarijų. Nerimas kyla ir dėl medienos, kurios poreikį ateityje prognozuojama didėsiant. Gerą dešimtmetį šio sektoriaus atstovai kreipiasi į valdžios atstovus, prašydami pirmumo teise žaliava aprūpinti nacionalinę medienos apdirbimo pramonę. Vienas argumentų – ši pramonė valstybei sukuria daug didesnę pridėtinę vertę negu elementarus medienos eksportas į kitas šalis.
Į sektoriaus prašymus šiemet atsiliepė dalis Seimo narių – jų iniciatyva siekiama nustatyti aiškią kryptį, kaip valstybė naudoja savo miškų išteklius: siūloma keisti Miškų įstatymo 7-ąjį straipsnį ir nustatyti, kad didmeninėje prekyboje aukcionuose parduodamos žaliavinės medienos ir (ar) miško kirtimų liekanų pardavimas organizuojamas tokia tvarka, kad ne mažiau nei 80% šiuose aukcionuose parduotos žaliavinės medienos ir (ar) miško kirtimo liekanų iki jų eksporto būtų perdirbtos į aukštesnės pridėtinės vertės gaminius Lietuvos teritorijoje.
Kitaip tariant, kad riboti Lietuvos miškų resursai būtų naudojami racionaliai ir efektyviai. R. Imbrasas skaičiuoja: priėmus įstatymo pakeitimo projektą, prognozuojamas papildomas 500.000 kietmetrių medienos perdirbimas Lietuvoje. Tai sudarytų galimybę sukurti apie 3.000 naujų tiesioginių darbo vietų medienos perdirbimo sektoriuje ir per metus leistų sukurti produkcijos už 65 mln. Eur.
Tokiai viliojamai prognozių statistikai kol kas skersai kelio stoja Konkurencijos taryba (KT). Įstatymo pakeitimo projekto autoriams nurodyta išanalizuoti, ar siūlomi pakeitimai nesudarys palankesnių sąlygų kai kurioms medieną perkančioms įmonėms.
Aiškinama, kad valstybinių miškų medienos pardavimo tvarkos pakeitimai gali paveikti konkurenciją, todėl siūlomų Miškų įstatymo pataisų rengėjai turi atlikti projekto poveikio konkurencijai vertinimą.
KT pranešime pabrėžiama, kad siekis užtikrinti konkrečių ūkio subjektų interesų tenkinimą, parduodant jiems valstybinių miškų medieną, savaime lemia kitų medienos pirkėjų diskriminavimą. Institucija taip pat atkreipia dėmesį, kad siūlomas reguliavimas turėtų būti įvertintas ir pagal valstybės pagalbos taisykles, užtikrinant, jog tokia pagalba nebus teikiama arba ji bus teisėta.
Kiek kartų medienos apdirbimo sektoriaus atstovai prašė suteikti jiems galimybę pirmumo tvarka įsigyti valstybinės medienos, kone tiek pat kartų išgirsdavo abejonių dėl galimo konkurencijos pažeidimo: esą tokia privilegija gali prieštarauti laisvam prekių judėjimo ES rinkoje principui, o nauja tvarka gali būti traktuojama kaip neleistina valstybės pagalba.
Tiesa, 2020 m. tuometis aplinkos ministras Kęstutis Mažeika aiškino: įvertinant kitų šalių praktiką, nėra tikslinga derinti su Europos Komisija, nes tai nėra tiesioginė valstybės pagalba.
Tokią tvarką mėginęs apginti tuometis premjeras Algirdas Butkevičius dar 2015 m. pateikė keletą šalių pavyzdžių, kurios medienos įsigijimo prioritetą teikia perdirbimo pramonės įmonėms. Tarp jų – Latvija, Estija, Lenkija, Švedija. Pavyzdžiui, Latvijoje iš valstybinių miškų apvaliąją medieną gali pirkti tik vietos apdirbimo bendrovės, galinčios deklaruoti gamybos pajėgumą, turinčios tam tikrą darbuotojų skaičių ir sumokančios atitinkamai mokesčių į valstybės biudžetą.
Medienos apdirbimo sektoriaus (kaip, beje, ir visos pramonės) ateitį didžiąja dalimi lems verslo sumanumas – kaip sugebės rasti sprendimus ir prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų. Tačiau, VŽ nuomone, ir valdžios institucijos turėtų išmokti išgirsti verslą ir apsispręsti, kokią valstybinę politiką vykdo ir kokiam sektoriui reikia teikti prioritetą – ar kuriančiam pridėtinę vertę, steigiančiam naujas darbo vietas ir mokančiam mokesčius į valstybės biudžetą, ar žaliavos pardavėjams. Siekis stiprinti savo šalies pramonę, kurti didesnę pridėtinę vertę yra normalus noras.
